tampant kailiu

2009 11 07

tu išbadėjusi...

tris mėnesius
kuopi mano
sapnų haremą.

Moteris -
apsigobusi žvėries kailiu
savo kalba nuosekliai
aiškina, kaip atsitiko,
jog yra priversta
manyje laidoti savo
tamsybių naktį.

Nieko nesuprantu,
tas žuvies žiopčiojimas
man nepasako to ką
galėčiau išgirsti, jei
suprasčiau.

Atsakydamas jai savąja
nuodėme; kalbu apie tai,
kaip ji mane ramina būdama
šalia. Tokia nesuprantama,
tokia išsiilgtai paslaptinga,
nes dauguma – tik atverstos
knygos, kurias skaitant
nereikia retkartėm markstytis
iš malonumo.

Kai sugulėme,
tai nutiko vasarą, kažkieno
kieme kabančiame hamake.
Suvokiau, jog visos sapnų
nuosėdos, visi išskydę lelijų
dažai - iš tiesų buvo neprieinami,
nes tik nuogybė
privertė išmokti visus smegenimis
nesuvokiamus garsus,
privertė užčiuopti sielą,
kirbančią beprasidedančios
žiemos pulse.

trumpam tapau
kailiu, pridengiančiu
nuo vėsos glamonių.