Atsisveikinimas

Betono nuolaužos, apraizgytos vijoklių,
Saulėgrąžų pakeliai ir pilkų žvynų krūva.
Prie tvarto sienos žiemai sutūpė drugeliai.

Apsivelia gerklė ir pirštai vakarykštėm aimanom –
Jų prisigėrę skurdūs baldai, palikta knyga.
Troboj, kaip iškorėjusioj erdvėj, matyti kelias,

Kuriuo keliauja vabalai, pelėnai, gal ir sraigės.
Į užmarštį pasuko papelijus sąžinės gėla –
Iš suminkštėjusių jutimų susisuko guolį žiemai.

Taip merdėja namai, kurių jau nebėra:
Išlaistyti ir išpustyti, keikti, gailėti, kažkada – mylėti.

Sodybvietėj, išvengusioj mirties net per karus,
Dabar šeimininkauja šermuonėliai. Ir pelėdos vaikus veda.

Tik obelys, išbarsčiusios supuvusius vaisius, liūdnai patyli:
Negali patikėt, kad iš tikrųjų nebereiktų joms žydėti...