šešėlių labirinte

Dovanok man bučinį
Ant balandžio sparnų atneštą
            iš vaikystės.
Dovanok man laiką
Kurs ant ryklio kupros buvo
            nuneštas į jūros gelmes. 
Atiduok tu man viltį,
Sugrąžink svajones
          Nes ant Marso planetos
          jos nusėdo lyg dulkės.

Ateinu aš lyg aidas
          nuo apledijusių kalno viršūnių
Sugrįžtu iš laukų
          nužydėjusių pienių žiedais
Aš esu lyg nektaras, lyg bitė, lyg žaismas
Aš gyvenu, kad norai taptų šviesa

Dovanok man save
          Kol erdvėj sukasi Laikas -
Atiduok man save
          Kol jūra nuplauna ant sudužusio
          veidrodžio užtiškusias ašaras.
Tu įmink pėdų žymes
          ant gimtojo kaimo gyvenimo grindinio
Tu atnešk man save lyg svajonę, lyg aidą.