Apie nieką.

Kartais realybė, kaip motinos skrodžiama žuvis kalėdoms, parodo visus šlykščiausius savo vidurius. Bet šiandien visai ne ta diena. Šiandien nei gražu, nei negražu. Tiesiog tylu. Vilniaus laikrodžiai muša vidurdienį, o trečias bokalas mano rankoj jau šiek tiek ima prarasti savo kontūrus. Visuomet ateinu į šią myžaluotą aludę sekmadieniais. Neklausk, nepasakysiu kodėl. Nelaukiu nei karo, nei moters, nei kokio draugo. Tiesa, aš jų ir neturiu, o jei ir turėčiau, tokioj skylėj jie, matyt, nesėdėtų. Man patinka stebėti mažo mikrorajono pašlemėkus sėdinčius aplink. Visi iki vieno apšepusiais snukiais, kai kurie ir su mėlynėm po akim. Absurdiškai, tik kaip girtuokliai sugeba, mergina didižiapapę padavėją.
Mano vyriškas ego, stebint juos, pučiasi tarsi balionas. Ką jūs, aš toks nuostabus, ką jūs, aš toks protingas ir gražus. Na, bent jau šitoj skylėj. Bent jau sekmadienį.
Pro langą, apvarytą balandžių, matau dar šlykštesnį daugiaaukščių ansamblį ir man, matyt, patinka šlykštėtis kažkuo kitu, tik ne savim. Patinka, nes esu mažytis mėšlavabalis, kuriam reikia pasijusti geriau kitų sąskaita, pagalvoti, kad kažkur yra nuostabiau nei čia, bet ten nenuvykti, nes dings iliuzija ir aš vėl būsiu niekas.
O šiaip, juk toks ir esu. Gal net didesnis niekas, didesnis šio gyvenimo bjaurybė, nei tas, sėdintis priekyje manęs - išdaužytais dantimis, vos sugebantis prinešti bokalą prie lūpų ir audringai kažką
vapantis savo draugui Pašai, o po visko, vakare, grįšiąs daužyt savo bobos kaip kasvakar.
Išties tai šiandien visai netylu. Chaosas ir vidinis purvas, kaip kasdien. Aš tik žaidžiu, nes ištikrųjų pasišlykštėjimą jaučiu savyje. Nuo savęs, nuo savo sąmonės, pasąmonės, prisiminimų. Tavęs.
Man ir pikta ir juokinga. Noriu dingti. Išsinerti iš savęs, kaip gyvatė iš savo odos. Noriu bent išsivemti. Apvemti viską kas gražu ir negražu.
Sudergti visą šio baro ir pasaulio estetiką.

Bet nevalia.



Dievas nekenčia, kai niekini jo kūrinius. Padavėja - lankytojus.