Pokalbiai ant bedugnės krašto (1)

Įvadas

Svajoti apie pasaulio pabaigą – senas žmonių pomėgis.
Juk ne kartą girdėjome klausimą: ką darytum, jei ši diena būtų paskutinė tavo gyvenime? Galbūt tą patį, ką ir kiekvieną dieną – apsipirktum maisto prekių parduotuvėje, klausytumeisi mėgstamos muzikos arba vakarą praleistum su televizoriaus pulteliu rankoje. Netgi taip stipriai jį suspaustum, jog kai ranka bus senokai atšalusi, jis neišslys ir nenukris ant grindų. Ko gero namiškiams prireiks daug pastangų, kad išplėštų pultą iš tavo gniaužtų. Arba prisiminę senąsias protėvių tradicijas tiesiog palaidos jį kartu su tavo kūnu... O galbūt pasiryžtum tam, ko niekados nesi daręs: apiplėštum tą pačią maisto prekių parduotuvę, išmestum visą namuose esančią techniką į šiukšlių konteinerį ir paklotum santaupas už šuolį nuo televizijos bokšto. Ir vėl televizijos?.. Na gerai, tegul bus nuo tilto ar kokios nors uolos. Dar vienas variantas - galbūt nedarytum nieko, tik užsidaręs kambaryje verktum, bandytum išsiaiškinti, kodėl tu, o ne koks nors tuščiagarbis kvailys, sulaukė tokio galo.

Istorijos pradžia

Įsivaizduokime, kad šiandien paskutinioji išaušo visiems žmonėms. Vakarui einant į pabaigą ant bedugnės krašto sėdėjo jaunas vaikinas. Galbūt dvidešimt dvejų metų amžiaus, nors atrodė vyresnis. Šį įspūdį stiprino ilgi pasišiaušę plaukai, suraukta kakta ir neskustas veidas. Tačiau jam nelabai terūpėjo, kaip žmonės palydi žvilgsniais, ar ką kuždasi už nugaros. Bent jau pats taip sakydavo... Ir išties jeigu jo viduje ir žybteldavo mažytė gėdos kibirkštėlė, tai niekada neišaugdavo; net jei imtume stebėti šį vyruką, tai vargu ar išvystume jo elgesyje kokius nors ženklus, iš kurių galėtume spręsti apie mus visus taip dominantį dalyką – susirūpinimą. „Mat koks filosofas, kur ten tau paprasto žmogaus kasdieniai rūpesčiai“ – mesteldavo aplinkiniai.
Dabar kaip tik šita mintis ir neišėjo vaikinui iš galvos. Retai apie save susimąstydavo...
- Et, žmonės. Nebeliks jūsų taip mylimų „kasdienių rūpesčių“, nebereikės nei žemės arti, nei karvių melžti, anei rytinio makiažo darytis, plaukus šukuoti... – kalbėjo pats su savimi, - Visa laimė, kad ir jūsų pačių nebeliks, ar ne tiesa? Ką darytumėt, jei pasaulis išnyktų, o jūs pasiliktumėte? Vienui vieni... Tiksliau, patys su savimi. Neištvertumėte. Tuoj pat klykdami šoktumėt nuo uolos ar daugiabučio. Taip taip, nuo dangoraižio – jūsų galios simbolio, to paties Babelio bokšto.
Nutilo. Už nugaros pasigirdę žingsniai nutraukė mintį. Dar vienas vaikinas artėjo prie bedugnės krašto, tačiau atsargiai, žvalgydamasis aplinkui, tarsi pats stebėjosi kokioje vietoje atsidūrė. Vėjas tokioje aukštybėje buvo ganėtinai stiprus, nors tikrai ne toks, kad imtų ir nupūstų žemyn. Matyt vaikinui būtų drąsiau, jei sėdintysis atsisuktų, pakviestų prieiti, bet šis tik abejingai žiūrėjo į tolį.
Žinoma, mūsų „filosofas“ svečių nesitikėjo, tad dabar specialiai laukė, ką darys nepažįstamasis.
- Atsiprašau! – sušuko už nugaros, - ar nesutrukdysiu, jei trumpam prisėsiu?
Atsakymas nuskambėjo, tačiau jį nusinešė vėjas. Naujasis vaikinas nesiryžo klausti dar kartą ir tiesiog žengė pirmyn. Pritūpė šalia.
- Labas. Pamačiau jus netyčia eidamas pro šalį. Pamaniau, kad gal reiktų prieiti...
- Tikiu jumis, - nužvelgė tvarkingu juodu kostiumu pasipuošusį jaunuolį ir toliau tęsė pajuokiamu tonu - neatsinešėte maldaknygės? Juk tikriausiai esate Jehovos liudytojas, Kristaus bažnyčios narys, mormonas ar kažkas panašaus, ar ne? Net tokiu metu nepalieka ramybėje... Kitą vertus, dabar laikas tinkamas kaip reta visiems jums išlysti iš pakampių ir skelbti tikrąją tiesą.
Šiek tiek išmuštas iš vėžių vaikinas nužvelgė save ir susijuokė.
- Taikliai pastebėjot. O Biblija mažutė, štai, telpa į kišenę, - kai ką prisiminęs pakeitė toną, - Na čia nėra toji Biblija, ši knyga patobulinta, kai kurios vietos...
„Filosofas“ vėl nukreipė žvilgsnį į bedugnę provokuodamas nepažįstamąjį išeiti ar bent pasijusti kiek nejaukiai. Tačiau šis nenorėjo taip lengvai pasiduoti.
- Mano vardas H. Ar seniai čia sėdit?
- Geriau paklausk, ar ilgai dar sėdėsiu, - vėl įsistebeilijo N., matyt šovė kažkokia netikėta mintis, - klausyk, mesk tą švarką žemyn, būk žmogus.
- Kam?
- Nejaugi tau vis dar jo reikia?
H. susimąstęs pažvelgė į savo kostiumą, kuris, tiesa, jau buvo visas apneštas dulkėmis.
- Numesiu, jei ir jūs pažadate padaryti, ką pasakysiu.
- Puiku. Sutartis sudaryta.
H. nusirengė švarką ir švystelėjo į bedugnę.
N. net atsistojo pažiūrėti, kaip krenta tas medžiagos gabalas makalojamas vėjo. Švilptelėjo ir tarė:
- Puikiai, nuskrido į dausas. Tai ką turėčiau padaryti? Gal duosit į rankas šią super-bibliją ir tikėsitės, kad per likusias valandas pereisiu į jūsų pusę?
- Hm. Pasakysiu vėliau.
- Cha, cha. Neskubėk, galiu laukti visą likusį gyvenimą, - N. pradėjo nervingai juoktis. Visgi nuotaika pastebimai pakilo abiems vaikinams. Atsisėdę ant paties krašto jie nuleido kojas žemyn ir tęsė pokalbį.

Užbaigiant pirmąją dalį

„Jeigu galėčiau rinktis, ką nuveikti paskutinę dieną, tai pabėgčiau kuo toliau nuo visų žmonių. Kuo toliau nuo visažinių, linksmuolių, gerų ar blogų mergaičių. Nors kartą gyvenime norėčiau pajusti, jog supratau šį pasaulį tokį, koks jis yra, norėčiau pavirsti pakraščiu, o ne centru. Įsivaizduoju save sėdintį ant bedugnės krašto atsainiai linguojantį kojomis ir kvailai besvajojantį, kad į Žemę tuojau pat neišvengiamai įsirėš didžiulis asteroidas. “