............

2009 10 02

Kirstelėjo krislas
Nuo medžio ant
Išsausėjusio delno.

Skaudžiai, kaip
Spalvos. Visos
Pamišėliškai
Susiderinusios.
Net upę prisijaukino,
Kad plukdytų
Lapų laivelius
Ir basas pėdas
Garmančias į
Stinguly, kuris
Užklumpa visada
Ne per vėlai.

Žydi kaminai,
O stikluose
Meldžias visi
Neprijaukinti
Benamiai.

Apie jaukumą
Namuos dainuoja
Radijo stotys,
Žadintuvai
Klega, kad
Nusišluostę
Pabudimą
Nepavėluotume,
Ten kur niekada
Nevėluojama...

Aš šaligatvio bortu
Per lietų einu.
Lašai drimba nuo
Veido. Nepasislėpsiu,
Neišsižadėsiu savęs...

Iškėlęs delnus
Leidžiu save plakti,
Tik šiandien
Galiu virsti
Visais basais
Kanalizacijų
Krioklių laiveliais...