Erdvė dangui (4)

Kažkaip
Ne taip
Tą žodį iš burnos
Į ausį metam:
Esą, žinokit -
Išeinu

Dar basas.
Durys uždarytos.
Vartai užkelti.
Dar ir kepurė
Ant galvos neuždėta.
Tik nerimauja
Traukinys -
Vis ūkteli,
Vis ūkteli.
Tačiau ir jis
Tiktai mintis –
Ne ešelonas.
O žmonės žiūri-
Ar toli---
Su manimi
Mano dalia
Nuėjus...

Ne man kalbėt
Tau, Ražai -
Be ruošos                     
Į kelią neišeinam.
Kad ir nedaug,
Bet reikia
Pasiimt išeiviui
Ir riekę duonos,
Ir vandens gurkšnelį,
Ir akyse įspraust
Vaizdus namų.
O argi galima
Užtrenkt duris
Prie žodžio,
      neprisėdus
            su draugu
Ir nesvarbu
Iš kur -
Iš atminties atėjęs,
Ar iš mano laiko.

Delnais jaučiu -
Kakta įkaitus.
Vadinasi,
Kelionė jau tikra.
Nors basas.
Durys uždarytos.
Net ir kepurės
Ant galvos nėra.
Bet jau rašau,
Tau, Ražai, laiškus -
Te laimina dievai tave
Ir mano marmuras te
Gerą žodį taria...

    *** Ražas irgi jau ne pirmos jaunystės žmogus,
„poetaujantis“ Žalioje Žolėje.