mano drabužiai

Mano drabužiai neturi privataus gyvenimo. Aš irgi. Iš pradžių jie mužikiškai maskatavo virš mano galvos ir trukdė miegoti, lyg tarnai, kurių neįmanoma išprašyti iš menės. Dabar perkabinau juos virš lovos kojūgalio, su visais pakabais, vinutėmis ir sraigtais, taip kaip mokė buto savininkė, tačiau padariau tai neatleistinai neapdairiai, skubėdamas ir alkanas. Prustas būtų ištęsęs šią akimirką iki begalybės, iki Tokumo ribos, jei tik tokia iš tiesų egzistuoja, suvirpėjimo. Kai aš tuo tarpu padėjęs De Sado „Teresę“ į šoną, maudžiančia širdimi nutariu atlikti darbą, kuris mane baigia įpareigoti kažkuo tapti. Tai trunka kelias minutes, rankomis, nemačiusiomis plaktuko ir inžinerijos fiziškumų, riekiant prasmės pelėsius. Net neabejoju, jog už kelių dienų, o gal ir šį vakarą drabužiai susmuks ant seno parketo ir kaip mylintis, bet nemylimas retriveris pradės inkšti gailius tonus. Aš turėsiu atsisakyti epilepsijos svaigulio, pasakyti čiau Dostojevskiui ir nenoromis pulti į kovą su priešu, kurio niekada nenugalėsiu. Tai truks penkias sekundes ir

Kone visi rašytojai pasidavė silpnybei aksominiu, kiti inkvizitorišku stiliumi aprašinėti savo kambarius. Sakytum, taip jie nusiramindavo, pasijusdavo vėžiose ir galbūt vis tylomis pasvarstydavo apie naujo kambariuko nuomą. Kai gyveni karste, nesvarbu ar iš tiesų esi piktas ir kraugeriškas žmogus, ar šiaip bevalė valkatėlė, nejučiomis tampi filosofu. Vieną vakarą pradedi mąstyti apie sienų nelygumą ir iš kur jis atsirado (dar vakar tokių kontrastingų šešėlių tikrai nebuvo), o ketvirtadienio popietę dorodamas riebią kaip Begemotas kulšį, supranti, jog erdvė nepalengvina mąstymo, greičiau jį išbalansuoja, daro kreivą, nes tik ribos gali sutramdyti. Tad apsisprendi likti savo karste ir atsinešti kibirėlį smėlio. Pasitaisęs įskilusius pensė, susitapini su garsiuoju rašytoju. Bet juk dar kažko trūksta. Na žinoma! Nueini laukan ir pradedi pildyti kibirėlį. Tai trunka tris sekundes ir

Tiesiog fiziškai sunku klausytis inkštimo. Net jei jis ne šuns, o jaunesnės sesutės. Na kam gi daugiau buvo išrastas parakas, kankinimo staklės ir visa kita? Valstybė, be geros pagaugus varančios kankinimo įrangos – ne valstybė. Ko gero, panašiai mąstė ir Aristotelis. Ir čia kalba eina ne apie tyčinį ar specialų vaikų luošinimą – ne, to nusipelno tik patys įkyriausi, tie, kurie neužsičiaupdami bliauna, spiegia, klykia, švokščia, blerbia, cypia, kvykia lyg vien tam juos dievas ir būtų sutvėręs. Galėtume padiskutuoti, kas geriau – negesintų kalkių duobės ar dujų kameros, tačiau nesigilinkime į tokias batailiškai mielas smulkmes. Mes juk patys šį tą mokame, tiesa?  Kas nėra kokiam nors mažam paršeliui durimis privėręs letenėlių, iš guminės kulkos pataikęs į tarpuakį ir panašiai? Atmetant visas galimai neteisingas žinias, visas abejones mes ne tik pasiekiame dekartišką sąmoningumą, bet tuo pačiu jau beldžiamės į Hėgelio percepcijos duris: pan pan pan. Tai trunka

Mano drabužiai pagaliau nukrito. Pagaliau kaip kokios fekalijos pasileido tiesia trasa žemyn. Jau galvojau nesulauksiu šios didžios akimirkos, šio  nušvitimo, kai viskas išsilygina, kai atgimsta prieš amžius užduota pusiausvyra. Nes viskas vieną dieną nukris: bokštai, dvyniai, jų motina, pagaliau Čikaga. Ne griovimas, o griuvimas yra artimiausias tiesos sinonimas. Kalnas gali tik sugriūti, Mahometas taip pat. Jie pernelyg gilūs, pernelyg nesuvokiami mums, drabužių užverbuotiems bezdalams.