22300

Kauliukas ridenos ant stalo,
ir vėjas už lango supos,
skaičiavo dvejetaine sistema:
jei vienas –gyvensi,
jei nulis – nebe...
O laikrodis tingiai tiksėjo;
žinojo, skubėti neverta –
ištirpt nenorėjo per greitai.
Juk žinom, kaip kartais nutinka.

Mėnulis pro langą vėpsojo,
stebėjo kūnišką melą,
įsuptą į rūbą odinį,
išmargintą piešiniu brangiu.

--

Nupiešiu sau vaiką mažytį
ir lapą persikais konservuosiu,
auginsiu, brandinsiu, mylėsiu
ir saugosiu kaip kompotą,
o kai jis užaugs kiek didesnis,
kad paukščiu išsiristų iš narvo,
aš drąsiai paišysiu sau nulį,
išlįsiu iš kūniško narvo,
su vėju, medžiu ir žole susiliesiu.
O kiti lai turį homunkulą.
Juk nieko po savęs nepalikti –
tai jau lyg ir išdidumas.