Vakaris vėjas kaltas...

Įkyriai krebždena vidury širdies –
Tai ištrūkt norėtų jausmas, kažkada užslėptas.
Pavėlavo. Daug pavasarių be jo praėjo,
Nors tada... Tada labai reikėjo.

Gailestis ketina veržtis dilgsinčia rasa,
Bet blakstienos tankios ją sulaiko.
Buvo taip, o praeities juk nepakeisi –
Nei apkaltinsi ką nors ir nieko nenuteisi.
                        ***
Pamėtėjo laikas aibę patirčių –
Nuo gebėjimo paklusti neprarandant savasties
Iki žinojimo: joks pyktis nepadės.
Apnuodyta juk siela dar labiau skaudės.

Reikėjo džiaugtis saulės trupiniais,
Susemti šviesą, kiek aplinkui buvo.
Ieškoti atkakliai geriausios išeities –
Nors kartais rodės: nematyti pabaigos nakties...
                        ***
Atrakinsiu viską. Pasiliksiu tik svarbiausia:
Neišduosiu jausmo, kurį taip giliai slėpiau.
Juk nežinau dabar, kam jo reikėtų,
Tiksliau, – širdis kuo patikėtų...

Ir gera neskubėt, juk audros nesiaučia.
Ir dienos nenuobodžios – toks švelnus ruduo...
Vakaris vėjas šnibžda: „Ranką man paduok, –
Aš pažinau tave. Tuoj skrisim – uždainuok! ”