mano bėdos

gesinai cigariles į mano pavargusį protą:
nesimatė skylių, bet supliuško galvos dangalai.
o toks lengvas buvai, atsikratęs eilių dovanotų
iš romantiškų frazių, kurias patyliukais rinkai.

aš silpnai pasirengus iš tavo stipruolių palydos,
kartais man patapšnodavai, - aš lyg cukrinė tirpau.
bet dabar tik gailiuos neturėjusi vakaro skydo
ir kad rytą lyg geiša nuolankiai šypsodavaus tau.

gaila mūsų rausvos pakėlės šnekėsių kumelaitės,
tamsiaplaukio šuniuko Martyno prie upės žiočių.
man pritrūko kerų, kad išliktum lipšnus ir apkvaitęs -
o dabar trūksta nuodo, kad amžiams numirtumei tu.