Iš dangaus į mano
delną leidžiasi saulė,
ant rasotos žolės
krenta gintarų
karoliai.
Toli, ant smėlėto
kranto, blyškūs
žmonių šešėliai
kvėpuoja gaiviu
jūros oru.
Toks, atleiskite, banalus - ir ta saulė į delnus, ir karoliai blyškūs, ir gintarai kvėpuoja. O ką jiems daryti, nekvėpuoti? Taigi jie numirs nekvėpavę. Nėra šitame veiksme jokios poezijos, tik fiziologinė būtinybė.
Bet visa kita labai gerai.