Dabinkis...

Dabinkis, Lietuva!
Norėčiau, kad nors žodį
Paimtumei iš lūpų man.
Aš daug netrokštu...
Būdavo,
Vargonai groja,
Bažnyčioj ankšta- nepraeit!
O aš prie durų staktų stoviu
Toli nuo kunigų, altorių,
Nuo minties,
Kad po mirties –
Laimingas,
          amžinas,
                  gražus.

Sau amžinybės niekad neprašiau -
Tačiau, išmokęs žodyje įeiti-
Ir be mirties danguj
Ne kartą gyvenau
Su nuodėmėm žmogaus,
Su žemės dulkėmis ant kojų.
Ir būdavo -
Vargonai groja,
Bažnyčios sunkios- nepraeit!
O mudu tarpdury
Su Dzievuliu sustoję
Vis prašome -
Dabinkis, Lietuva,

Pasaulyje nėra dejonės,
Kuri mums būtų
Svetima.

Kada į molį
Žodis krenta,
Ir molis tampa žmogumi.