Ėjome

Šito kelio akmenys buvo negludinti, sukloti skrupulingai. Retas kuris juo ėjo, dažnas bandė bėgti, kol pusiaukelėj suklupdavo lyg nuogas eskimas, bėgantis poliarinio ledo dykyne. Mat padai srūdavo krauju.

Tą kelią rinkausi ir aš su Ladu. Mes laukėm žiemos. Tos kraujo balos turėjo užšalti, užpildydamos tas piktdžiugiškas ertmes tarp grindinio akmenų.

Taip, tos balos užšalo, pučiant stipriam šiaurės vėjui jos virto trapiais saulėkaitoje tviskančiais spygliais. Aštriais, lyg mano tėvo peiliai, kuriais jis rėždavo mulų nugaras. 

- Lauksime pavasario? - paklausė Ladas.
- Mūsų padai privalo būti aštresni, - atsakiau.

Taigi ėjome. Mus lenkė daugybė žmonių, kuriais vėliau mito neskubantys ir pakantūs saviironijai.

Praėjus trims paroms Ladas suklupo. Negalėjo pratarti nė žodžio. Nulaužiau du spyglius ir pakišau jam po liežuviu tirpti. Patį užsimečiau ant nugaros. Žinojau, jog tą akimirką jį paliko daugybė būtų ir dar neatpažintų emocijų. Nebuvo tikras, ar šitoks jo kūnas vis dar nori pasiekti kelio galą.

Ta dviguba našta tirpdė kraujo spyglius vos pėdoms juos palietus. Mano pėdomis sekė dešimtys žmonių. Jų vis daugėjo, už nugaros jaučiau besikaupiantį pyktį ir pagiežą. Neatsukdamas akių spartinau žingsnį.

Artėjo audra, dangus aižėjo. Po mano pėdomis tirpstantis kraujas akimirksniu vėl užšaldavo, palikdamas keliskart didesnius spyglius. Girdėjau klyksmus. Aplinkinių pagieža, gimdanti baimę, virto kerštu. Jaučiau turįs Nephlimą, kurio turėjau atsikratyti. Atsikratyti esamo savęs.

Lado nagai smigo į nugarą. Turėjau leisti jam misti.
Aštuntą parą mano pėdos tapo šaltesnės nei kelias. Horizontas skeldėjo. Kraujo dėmės čia labai menkos. Pralenkiau šliaužiantį žmogų. Padų jis neturėjo, akmenimis ropojo aklas išdidumas.
Ladas tankiau šnopavo man į ausį. Skaičiavo. Neklausiau jo, kodėl, bet jis atsakė, - privalome grįžti atgal.

Ėjau toliau. Čia kelias šakojosi. Ladas skaičiavo.

- Neturi teisės rinktis už mane, - pasakė.
- Privalome grįžti atgal.

Tačiau grįžtant spygliai buvo nukreikti į mane, nejutau, jog smigo. Suklupau. Lygiai taip pat kaip tie žmonės, siekiantys kryžkelės, pasirinkimo nežinomybėn teisės. Ladas nustojo skaičiavęs. Skaičiavęs atbuline eiga. Nebeatsistojau.

Skeldėjantys horizontas pasiekė viršugalvius. Mumis mito einantys tolyn, nežinia, ar į priekį.