Nauja planeta (1)

Mėlyname danguje kaitriai švietė saulė. Minjonas sunkiai klestelėjo ant žemės ir nusibraukė sūrų prakaitą nuo kaktos. Jis jau nuėjo ilgą kelią, o galo dar nematyti. Bjauru, kai kosminis laivas sugenda, o maisto atsargos baigiasi.
Minjonas nebuvo iš tų žmonių, kurie lengvai pasiduoda.
Ši planeta skausmingai priminė žemę. Jau artėdamas prie jos, kapitonas pastebėjo, kad ji spinduliuoja žydrą šviesą, kaip ir gimtoji planeta. Tačiau, būtent tada jo laivą ištiko nelaimė. Sukaukė apsaugos sistemos sirenos - link kosminio laivo dideliu greičiu artėjo meteoritas. Minjonas sureagavo greitai, tačiau nepasisekė išvengti susidūrimo – meteoritas užkabino laivo šoną ir išhermetizavo vieną kamerą, pažeidė degalų rezervuarą, ko pasekoje kuras ėmė tekėti laukan, t.y. į kosmosą. Nebeliko nieko kito, kaip leistis artimiausioje planetoje. Artimiausia planeta buvo čia pat.
Bestudijuojant, Minjonas buvo informuotas, kad jo darbas yra rizikingiausias, koks begali būti. Tačiau per dešimtį metų profesinės veiklos, tai buvo jo pirmasis avarinis nusileidimas. Kolegos jam pasakojo istoriją, kaip kapitonas Grafšteinas, skrisdamas laivu M-15, beje tokiu pačiu kaip jo, patyrė fatališką gedimą. Narsusis kapitonas buvo priverstas nusileisti Gaimo planetoje, kuri tuo metu dar nebuvo žinoma. Dvi dienas kapitonas palaikė ryšį su centrine kosmine stotimi, tačiau vėliau jis tapo nepasiekiamas. Atvykusi gelbėjimo komanda nerado jokio pėdsako, kad planetoje būtų nusileidęs koks laivas – nei pačio aparato liekanų, nieko. Imta abejoti, ar Grafšteinas nusileido būtent čia, nes dėl prastos ryšio kokybės galėjo būti suklysta nustatant koordinates.
Vis dėlto, savo nelaimei gelbėjimo komanda nusileido, kad galėtų geriau ištirti naują planetą. Čia juos užpuolė gaiviai – dideli metaliniai paukščiai nepramušama oda. Jokie spinduliasvaidžiai negalėjo išvesti šių padarų iš rikiuotės. Jie visiškai sunaikino kosminį erdvėlaivį U-106 (o tai ganėtinai didelė skraidyklė) ir ištaškė žmones. Lavonų liekanas tuojau pat surankiojo lachminijos – maži kirminai, kurie vieninteliai maitinasi organinėmis atliekomis.
Ši planeta iki šiol neužkariauta žmonių, nes gaiviai nepaprastai gajūs ir plėšrūs. Jie vienintelės protingos būtybės Gaime, susikūrusios ypatingą civilizaciją giliuose urvuose.Kaip tik besileidžiant Minjonas ir atsiminė legenda tapusią istoriją, pasakojamą naujokams. Nusileidimas nebuvo ypač sunkus, jis tuoj pat užmezgė kontaktą su centrine kosmine stotimi. Deja, laivas buvo nuklydęs ypač toli, Minjono paieškos darbai jau truko mėnesį. Jis ieškojo planetų į kurias būtų galima perkelti sekančią žmonių koloniją. Surado, tačiau buvo priverstas pirmasis įžengti į vieną iš jų.
Ištyręs atmosferą kapitonas nustatė, kad oras yra tinkamas kvėpuoti, jo sudėtis nė kiek nesiskyrė nuo žemiškosios. Tai atrodė keistoka, tačiau  visgi įtikėtina. Jis apsivilko skafandrą, pasiėmė ginklų bei instrumentų ir tada išlipo laukan. Apsidaręs išvydo daug oranžinių augalų, kurie priminė peraugusius milžiniškus kopūstus. Dar augo ir mėlyni bei raudoni augalai, kurie skleidė malonų medaus kvapą. Buvo ramu, danguje kaitriai spigino saulė, nebuvo matyti nei vieno debesėlio. Minjonas įsijungė vėsintuvą ir atsigėrė iš gertuvės. Jis mąstė, ar yra čia yra protingi gyventojai ir kokios gi būtybės galėtų čia būti. Jis jautė nerimą sumišusį su baime.
Tuo metu, jis pajuto galingą krestelėjimą, lyg būtų prasidėjęs žemės drebėjimas.
Beje, taip ir atsitiko. Dirvoje atsvėrė siaubingai gilus plyšys, kuris vis plėtėsi ir didėjo. Laivas ėmė smukti gilyn, aplinkui virto milžiniški oranžiniai kopūstai, girdėjosi grumėjimas ir pokšėjimas skylant žemei. Kosminis aparatas įkrito skylėn ir nuslydo į gilumą. Pasigirdo baisus džeržgesys. Minjonas nukrito ant žemės ir vos spėjo įsikibti į mėlyną skėtišką augalą, kitaip irgi būtų nuslydęs paskui laivą.
Taip jis prarado ryšį su centrine stotimi, maistą ir vandens atsargas. Turėjo tik nedidelę gertuvę, tačiau ji greitai ištuštėjo.
Nusprendęs ieškoti maisto, jis pajudėjo pietų kryptimi. Temperatūra buvo pakilusi iki maksimumo. Prakaitas tekėjo pervargusiu kūnu. Minjonas jau seniai nebežinojo kur eina, nes orientuotis tarp įvairiausių augalų buvo sunku. Žinojo, kad eina į pietus, bet kodėl? Jis nežinojo.
Ir tada, kai jis buvo beveik praradęs viltį ir nusiteikęs mirti nuo troškulio, pro lapus išvydo tolumoje raibuliuojantį vandenį. Aišku, jis dar neišsiaiškino, ar galima tą skystį vartoti, tačiau atsirado viltis išgyventi. Iš karto susikaupė daugiau jėgų ir Minjonas tekinas nubėgo artyn vandens telkinio.
Priešais tyvuliavo didžiulis ežeras, apaugęs oranžiniais meldais. Kapitonas išsitraukė prietaisą, kad galėtų nustatyti vandens sudėtį. Paėmė mėginį. Tai buvo grynas vanduo – H2O. Patikrino dar kartą  ir tada puolė gerti. Vanduo atrodė kaip niekad skanus. Minjonas siurbė vandenį ir skalavo gerklę kaip pasiutęs. Buvo taip įsijautęs, jog nepastebėjo, kad už nugaros kažkas stovi.
Tas kažkas buvo didžiulis driežas žmogišku veidu. Aišku veidas buvo toks, kokį normalus asmuo pamato tik košmariškame sapne. Visa driežažmogio oda buvo nusėta smulkiais oranžiniais žvyneliais, didžiulį kūną puošė prašmatni mėlyna uodega, kuria jis nervingai trankė žemę.
Iš tragiškos veido išraiškos nebuvo įmanoma nieko suprasti - ar driežas džiaugiasi, ar bijo, ar yra piktas. Minjonas atsisuko ir vos neužspringo vandeniu. Jis suklykė, nors po to jam buvo labai gėda. Koks jis kapitonas ir naujų planetų užkariautojas? Tačiau tuomet jis suklykė, o driežas ištarė:
-Akava gulam.
Minjonas akimirką sustingo, po to pradėjo karštligiškai raustis po krepšelį su instrumentais ir ištraukė lingvistą. Įdomu, ar tai iš viso nauja kalba ar turi kažkokių sąsajų? Jis įsijugė linvistą ir:
-Laba diena. – ištarė driežas. – Kas tu? Žinojau, kad turiu psichikos sutrikimų, bet manau, jau pasiekiau ribą. Neseniai pyyyp (neišverčiamus žodžius lingvistas pakeisdavo pyptelėjimais), man minėjo, jog prie šio ežero vaidenasi, bet kad taip? Tu vaiduoklis?