Kelionė VI

(tęsinys)

VEŽĖJAS
O gal, Vidini, jo nepažinai?
Ne Dievas gal
Ant pakelės akmens       
Kartu su tavimi sėdėjo.
Istorikas, esą,
Negali būt kūrėjas;
Jis praeities žmogus
Su jos tiesa.
Bet pagalvok -
Kaip pasakyti jam,
Giliai į šimtmečius nuėjus,
Kad jis -  kaip tu ar aš,
Kad jis - ne Dievas?
Gal tąsyk ant akmens
Istorikas Dūdavičius
Su tavimi kalbėjo.
Atrodytų, jam paslapčių nėra
O paklausyk - žmona jį tildo.

ŽMONA
Taip nekalbėk.
Anksčiau sakydavom -
Ir sienos girdi.
Dabar- ir popierius.

EINVARDAS
Na, taip. Bet žirgas?
Ne akla. Matai.
Jis parengtas. Ir kamanos. Ir balnas.
Ir viskas, kaip senais laikais,
Kuomet į žygį kildavo lietuviai.
Bet aš istorikas
Ir man „senų laikų“ nebūna -
Ir jeigu netikėtai nukrenta žvaigždė...
Priimk, žmogau,
Tikriausiai ji iš Dievo rankų.
Ar supranti, ką tau sakau?

ŽMONA
Žvaigždė, sakai.
Sakai, jei nukrenta.
Gerai, kad ji čia niekuomet nekrito.
Tik dulkės. Akmeninės atplaišos,
Vadinamos meteoritais.
Kad ir Tunguskas...
Švystelėjo danguje,
O kol ant žemės nusileido –
Liko pelenai, deja,
Ir gaisras, užliepsnojęs tundrą.
O, nenorėk tokios žvaigždės!
Net priešui nelinkėk...

EINVARDAS
Dėkoju tau.
Taip išsakytą mintį sugavau
Ir ji palieka galvoje
Nemažareikšmį supratimą.
Tai kas, kad jis, Adomas,
Dovanojo šonkaulį,
Kad šalia jo būtų Ieva,
Bet ji kartu -  ir jo likimas.
Ir nevaidink nustebusios.
Kokete nebuvai ir jau nebūsi. 
O kita vertus, argi čia scena?
Tai tavo, mano.
Tai Dūdavičių namai.

ŽMONA
Kartu su nupieštu ant popieriaus skiltelės
Ir nežinia iš kur ir kaip atklydusiu žirgu. 
Na ką gi - pasiimki savo žirgą.
Kaip Salomėja Nėris sako -
      Ilgai laukus,
      Dar palauk...
Žinau, tavęs nesulaikysiu.
Ir tryliktame amžiuj
Daug gražių panų
Bet ačiū, Einvardai,
Kad ieškai ten ne jų.
         
***
Sužvengė žirgas, kojom trepsi
Toks nekantrus, kaip pasaka graži -
Tokios turbūt Europoje nerasi,
Nes ji -  tokia  „graži“-
Prasideda dabar ir Lietuvoj.
               
Ir Dieve mano!
Piešinys išslydo                         
Ir nežinau, kas juo tikės, kas – ne.
Tačiau ir Einvardas Dūdavičius
Jau su žirgu kieme.
Todėl ir žirgas žvengia, trepsi,
Nerimsta it užgriuvusi audra..
Vis skubina Dūdavičių
Kad tik Bumblauskas,
Su klausimais nespėtų
Atsirasti čia.
Tuomet vėl valandos užtruktų,
Nes laikas jam ne auksas, o guma:
Patrauki į save (atrodo - tavo)             
Paleidi -
Švyst! - ir nuskrenda strėle.
Kas žino, kaip jis gali pasielgti?
O va Dūdavičiui pritrūksta jo dažnai
O dar dažniau, kai laiko - ir visai nėra.
Tik pažvelgė į buto langus,
Tik pamojavo rankute
Tik dribt į balną ir - aida!           
Ten, už kalnų,
              už marių,
                      už platybių
Jo laukia mindauginė Lietuva.   
Dabar jau kelią žino -
Žirgui jį parodys.
Tačiau anksčiau, kai vienas pėstute...
Atleisk, skaitytojau,
Tuomet  jau baigias pasaka,
Prasideda kančia.
Tai pasakyki, ko -
Ar pasakos tu ar teisybės nori?     

VIDINIS:
Matai, koks išdidus!
„Ko noriu? “-klausia.
Istorikas esi, tad juo ir būk!
O tu, vežėjau, dar manai,
Kad Dievo nuo Dūdavičiaus
Atskirt nemoku.

VEŽĖJAS:
Ne jis, Vidini, šitaip klausia.
Tu ne Dūdavičiaus žodžius kartoji.
Kažkas  įsiterpia į mūsų klausą,
Matyt, kad ir trečiam kažkam
Kelionė mūsų įdomi.
Bet Dievas poterių neklauso,
Kai šitaip nykiai juos kalbi
Tegu dainuoja mūsų kelias!
Ėgė! pašvilpkim botagu -
Kai sieloje viltims erdvu,
Nenoriu likt nepadainavęs.
           
            Oi, neklausk, berneli, ar aš moku darbo
            Cik paklausk, berneli, ar aisiu už tavį...