Prie arkangelo dovanos

Atėjęs į Pastogės departamentą ir pamatęs Vidinį:
      - Kur dingęs buvai? Abu su Šventąja.
      O jis man:
      - Iš kur šis stebuklas? Iš kur, a?  O sako, kad Dievo nėra. Yra. Ir gal net ne vienas.
      Žvilgt ten, šen ir ogi ant sienos regiu arkangelo Mykolo dovanotą paveikslą. Dovana atėjo greičiau, negu sugrįžau aš. Žiūrėjau nemokėdamas suvokti ar net nebandydamas, bet jausdamas, kad tai gerokai solidžiau negu kaip šventųjų paveikslų nusišvietimai. Sėdausi į seną, atstumtą  nuo etažerės fotelį:
      - Palauk, - išgirdau, - džiaugiuosi ir aš, kad tau pradeda sektis. Nelabai tikėjau, kad arkangelas Mykolas dovanos šį paveikslą. Tai  reiškia net daugiau, negu nusipelnei.  Suprask, kad esi jam skolingas.     
      - Su kuo tu čia?
      - Argi mano tėvužio nepažįsti, Vidini?
      - A, labas, dėde Vincai. Pamaniau, kad panašu, jog jūs, bet nesinorėjo tikėti. Sakoma, viena bėda nevaikšto, bet tokie malonūs netikėtumai irgi turbūt ne po vieną.
      - Labas, Vidini. Atsimenu tave ir džiaugiuosi, kad nepaisant visokiausių trynimųsi  išlieki būti kartu su Pranucu. Beje, būkite atidūs. Paveikslas toks, kad... Jis dabar poilsio režime. Matote? Karieta „Dženė“. Sodrios žolės pievelė, kurioje ganosi Ygaga . Daugiau lyg nieko. Saulės apšviestas dangus. Kitaip tariant, peizažas tyloje.
    - Taip. Labiausiai judrus atrodo žirgas Ygaga. O, koks nuostabus! Ir kas tas, kuris tave tokį pamatęs, nupiešė? -neskubėdamas ir žavėdamasis klausė Vidinis.
    Ygaga it išgirdęs Vidinį, pakėlė nuo žolės galvą, pakarpė ausimis ir dar aukščiau į viršų tiesdamas kaklą: - Y-ga-ga –ga!, - sužvengė taip, kad atrodė Pastogės departamento langai iškris. O man gi norėjosi kristi į paveikslą ir pakibti ant jo kaklo arba imti už karčių ir išvesti žirgą tiesiog į departamentą. Krūtinė pakilusi sustojo ir nei atsikvėpti, nei įkvėpti. Nėra dalykų gražesnių, kurie išnykę negrįžtamai, bet staiga vėl atsiranda šalia. 
      - Jis žmogaus dvasioje žvengia. Kitas jo gal net negirdi.
      -  Kaip negirdi? - Sukluso Vidinis.
      Tačiau tėvužiui ne tai rūpėjo.
      - Kada pirmą kartą išvažiavo „Dženė? “ - paklausė, - O, dangau! Kodėl ją taip pavadinai?
      - Argi nesakiau? Atminimui. Taip mane bendraklasiai mokykloje neretai pavadindavo. O išvažiavome?  Buvo žiema.  Dar prieš savo gimtadienį. Sausio viduryje.
      - Pažiūrėsim, -  pasakė tėvas, - ir vaizdas paveiksle pasikeitė. Žirgas pakinkytas ir atrodė, kad karieta važiuoja. Nuostabiausia, kad ant karietos pasostės pamačiau save ir Tomą Vaisietą, gerai jausdamas, kad viduje yra kiti jos pirmieji keleiviai. Man nebuvo sunku juos atsiminti,  bet šį karta labiausiai laukiau garso - žirgo spartaus bėgimo risčia, karietos  dardėjimo Vilniau gatve, žmonių kalbų, bet kokio triukšmo. Atrodo važiuoja, bet  iš tikrųjų – ne. Tačiau supratau, kaip galima tokį efektą išgauti. Reikia labai norėti. Labai norėti ir tikėti. Tuomet  daug dalykų, permetus į dvasią, atsiranda judesyje, atgyja kaip jau išgirstas Ygagos žvengimas.
      - Blogai, kai žmogų ištinka amnezija, bet kuomet jis pradeda išprotėti – dar blogiau, - pasakė Vidinis ir neskubiai, plačiai žegnojosi, balsu ištardamas žegnonės žodžius: -Taigi paveikslas šventas. O Dievo keliai nežinomi. Reikia būti su juo, kad pajaustume, kokią  palaima jis mus teikia.
    - Betgi tu dar nežinai, kad tai arkangelo Mykolo dovana. Kad ten, pas Mykolą buvau.
    - Kur buvai? - įžiebė akis į mane Vidinis. Ar, girdi, dėde Vincai, ką  jis sako?
    Vidiniui dėdė Vincas neatsakė. Jutau, kad senasis fotelis laisvas, bet atsisėti nedrįsau, nors sunkus kūnas dar labiau apsunko. Atsargiai it bijodamas kažką užspausti, atsisėdau ant suolo pamanydamas, kad gal paveikslas išnyks. Gal tokie matymai suirusių nervų pasekmė. Ir bendrai - senatvė  paprastai visuomet ligota. Argi mažą ligų, o kai jos įpuola į smegenis, gero nelauk. Bet paveikslas liko savo vietoje, tik dabar vėl, kokį suradau atėjęs į Pastogės departamentą. Šalia mažos pievelės stovėjo iškinkyta „Dženė“, o toliau ramiai sodrią žolę glemžė Ygaga.
      - Jeigu dabar reikėtų mirti, tai kaip šventėje, - pasakiau.
      - Tokiai šventei Mykolas būtų puošnią žvakidę su uždegtomis žvakėmis dovanojęs. Ė, čia kažkas ne taip, - ir vėl įkniubo į paveikslo studiją. Net nežinau, kaip ilgai reikėjo laukti, tačiau dabar laukti buvo lengva. Bent jau man žiūrėti į paveikslą labai gera. Turbūt negalėjau atsiminti, ar taip kada nors lengva buvo sieloje, kad ir patikėjau, ir jaučiau, kad žmoguje visuomet yra daug dangaus. Bet ar jis uždarytas, ar kaip, tačiau apie jį nedažnai atsimename. Pagaliau išgirdau ir Vidinio:
      - Klausiau tavęs, iš kur šis stebuklas? Bet gal tai net ne stebuklas. Dievo žodis, žinoma, ne žmogaus, bet  jeigu žmogus kurtas pagal Dievo paveikslą, tikriausiai ir su panašia žodžio galia burnoje. Apie tai ir Biblijoje kažkas parašyta.
      - Ten taip parašyta, - suskato Šventoji, net apsidžiaugusi, kad prireikia  jos paramos ir pacitavo:
                      Ir Dievas sutvėrė  žmogų pagal savo paveikslą;
                      Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė;
                      Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę.       

    - Va va! Nebūtum Šventoji, - apsidžiaugė Vidinis, gavęs per ją biblijinės paramos savo mąstymui grįsti: - Dievo žodis tikriausia panašus į žmogau žodį. Tik gal pernelyg pasikliovę Dievu, net nežinome, ką turime savo žodyje. Jeigu taip, tai blogiau negali būti. Tai yra didžiausias Dievo atsižadėjimas. Ar tu supranti apie ką aš? 
  „Jis kažką panašiai kalba apie žodį, kaip aš mąstau apie dangų“, - pagalvojau, bet būti danguje man atrodė geriau, negu su Vidiniu samprotauti apie žodžio galias: „Taip, tėve, su kiekviena diena daromės artimesni. Ir netiesa, kad išėjusiej  negrįžta. Tereikia įeiti į savo dangų ir, prašau, išėjusieji būna kartu“...
 
      (Iš „Kryžiokų vasaros“)