Beveik vakaro idilė

Vakaras brenda pamėlęs,
Palydimas šuns lojimo,
Naktis išdžiaustė šešėlius
Laukuos, daržuos, už klojimo.

Vėjas nurimo, pašiaušęs
Kaimynų sodus per lietų,
Dabar nuvirto po kriauše
Šiek tiek ramiai pagulėti.

Kvepia alyviniai saldūs,
Pūtikas ištiesia ranką,
Tiek daug ant žemės pribeldęs,
Gardžiausius užantin renka.

Godžiai bedantis atkanda,
Per ūsą varvena sultys.
Sunku vargšeliui gyventi,
Vėsoka krūmuose gultis.

Žvaigždės danguj susibėgę,
Kikena, kad nėr mėnulio.
Tasai, beržyną užkliudęs,
Minkštai po duknomis guli.

Mano langelis smalsuolis
Iš penktojo dairos aukšto,
Namų gyventoja uoliai
Lėkštėj dar barškina šaukštu.

Vakaro pilko idilėj
Kasdieniškos skęsta mintys,
Konstruos vėl pasakų pilį
Tikrove sapnas išpintas.