Laiškai motinai -1

Vakar perskaičiau skroblo eilėraštį „Seni laiškai“. Jausdamas, kad tai jaunas žmogus, šyptelėjau, kad, girdi tokiuose metuose dar „Senų laiškų“ nebūna. Bet ką žinai? Gyvenime visokių nutikimų pasitaiko. Nežinau, beje, kelintus metelius ir Skroblas skaičiuoja.
                      Laiškai, laiškai,
                      Nušvinta akyse naujai...
    Ir atsitiko taip, kad atsiverčiau paskaityti savuosius iš 1991 metų rugpjūčio, parašytus motinai. Kartu tai ir atsiminimas...
 
                  Laiškas motinai – 1.                 

              Nežinau, kiek dar laiškų rašysiu,
              Nežinau, ar skaitysi kada
              Tik žinau -
              Nelengva ši kova.
              Jau ant sienos prisikaliau kryžių.

              Ir žegnojuos, paklusęs tai dvasiai,
              Kur nuo žemės pakilus aukštai
              Čia –Tėvynė su mūsų namais,
              Kur į kovą išėjome drąsiai.
         
              Prieš Tave, mano motin, žegnojuos   
              Ir prašau - negailėki aukos.
              Tau už ją gal kada padėkos
              Varpuose suskambėjęs rytojus.
           
              Kito kelio, motule, neturim
              Aš į kryžių, kaip kelią žiūriu
              Tavo sielvartu tartum žaibu
              Širdyse laisvės laužus užkūrėm.

              Nežinau, kiek  dar laiškų rašysiu
              Nežinau, ar skaitysi kada
              Tik žinau – nelengva ši kova
              Jei negrįžčiau, atleiski, motule...

      Na ir antras, bet... gal jį atidėkime rytojui.
      Tad iki!