stotelės stiklai dūžta į tūkstančius

už seno fabriko
vėjas staugia dainą
kurią po pusės amžiaus
sunokins kompozitorius
dabar ropinėjantis
kieme

reklamos spalva
primena indės veidą:
šnekėjo
apie radža jogą
bet mano žvilgsnį
būrė jos mažutė plaštaka
tikėjau kad saulė
ten kartais
gyvena

visgi ne
tai ne reklamos spalva
tai aukščiausias teisėjas
man rodo
geltoną kortelę

susigūžiu
ir skaičiuoju stiklus
košiamus dar nesukurtos
melodijos