odos pakraščiuos

2009 08 02

Juodas šuo įslinko į namus
Apsigobęs naktimi. Susirangė
Kamputy ir glostydamas supratau,
Jog savo aksominiu kailiu primena
Nakties šurmuly pajūry, kai stovi
Pirštų galais įsirėmęs į iš po
Pėdų bėgantį sudrėkusį smėlį ir
Vėsūs vandens liežuviai vis atrieda
Primindami, kokia galinga – gamta.
Stichija slypi, kažkur kur plakasi
Vidiniai vandenys, neregi, tačiau girdi
Ir priklausai vėjo šuorams ir vandeniui.
Plėšiami nuo kūno drabužiai ir byrantis
Smėlis, kai grįžtam. Išplaukdami mažu laiveliu
Iš uosto patalpinto daugybėj švieselių,
Kurios spindi it jonvabaliai, it mažos
Įvairiaspalvės vaivorykščių dulkės mes
Iškeliaujame autostopu iš savęs.
Nesuskaičiuodami stiebų virtinių
Liekančių, kažkur kur vis dar aidi muzika
Ir žmonių šūksniai, manyje apsigyvena
Žuvėdros ir smigdamos į visus odos
Pakraščius adatomis išmoko, kaip
Reikia vertinti akimirką. Baltas veidas
Apklotas smėlio smilčių voriukais,
Kepinant saulėj ir trys paskenduoliai tai –
Visa vasara. Pėdos įspaustos žengiant link
Bangų keterų, kurios dingsta virš galvos
Lieka tam, kad primintų, jog vėjas užglostys
Visas paliktas opas... užklos ir apgins.
Taip prijaukinamos naktys ir dienos
Užgriozdinant kūnais pakrantes.