Aštuonkojai

Klausia tėčio Aštuonkojo
Jo dukrelė mylima:
- Aš, tėveli, vis galvoju -
Net paskaudo man galva -

Net aštuonetą čiuptuvų
Turime. Ir aš, ir tu.
Bet pietums pagauti žuvį
Ir su dviem juk nesunku.

Kitos dvi - po gelmę vaikščiot,
Dar dvi - įsiraust dugne. 
Bet, tėveli, man paaiškink,
Kam gi dar viena pora?

- Šitos dvi - dukrelei brangiai
Apkabint ir pamyluot,
Ją nešioti lyg ant rankų
Ir slaugyt, kai negaluos.

Juk mamos mes nebeturim -
Ji užgeso, kai gimei*.
Žvelk į aštuonkojų būrį:
Nė vienos mamos čionai.

Taip nuo amžių sutvarkyta -
Aštuonkojai be mamų...
Štai todėl dvi kojos šitos
Tėčiams duotos - dėl vaikų.

O dukrelėms, toms smalsutėms
Tie čiuptuvai vien todėl,
Kad jų tėčiai sotūs būtų!
Krabą nešk - pietausim vėl.

Nebesuk galvos, dukryte,
Pasikliauki lemtimi.
Paslaptį įminti šitą
Jūra gali tik pati.

* Išsiritus jaunikliams, aštuonkojo patelė žūva