pašėlusiai truputį Trūksta

2009 07 17

Visas naktinis dangus
Nusagstytas avietinio rūko,
O aš sėdžiu ir laukiu
Griaustinių, tik tam,
Kad pakelt mano ūpą.
Jei būčiau ne vienas
Ir paukščiai neerzintų mano
Blakstienų, nes jie skrendant
Sukelia per didelį vėją,
Galvočiau kaip gera
Būtų per lietų. Per šiltą,
Prabėgantį greitosiomis
Liūtį, per kurią išsivalymas
Būtinas. Užmiegu ir pabundu,
Tik su vienu vardu, nors
Jau nemyliu visą amžių,
Nes nejaučiu, kad reiktų
Mano širdžiai bereikalingų
Balastų. Bet vos prasiveria
Rytas, o aš štai ir vėl regiu,
Kaip ji išeina po truputį
Iš mano sapno iš manęs
Ir taip pašėlusiai truputį
Trūksta, kad nekenčiu net savęs.
Juk kartais galima ir nepabusti
ir tik sapnuot... sapnuot.