spąstai man. vėliau...

2009 07 07

Auksinis dangus laižo
Žemuoginius kalnų šlaitus.
Viršūnėje
Pasirėmus į lazdą stovi
Tamsi žmogaus povyza,
Šalia guli pilka dėmė
Panaši į vilką. Gal į debesį.
Rymo laukia kol išsisklaidys
Paskutiniai prieblandą
Saugantys pirštai.
Pradeda purkšti smulkus
It cukrus lietus. Paukščiai
Sulipusiais sparnais ir plunksnomis
Žvalgosi ieško kur pasislėpti.

Vėliau...
Visiškoje sutemoje
Leidžiasi šlaitu link miškų
Mes nenumanome ką jis ten veikė.
Mums to, tiesiog nereikia.

Žvangantys karoliai iš kaulų
Girdisi, kai užmerkiame akis.
Jis eina kiaurai per mūs. Kiaurai
per veidmainystes. Vėliau...
jis pasilenkia...

vėliau... nusimeta rūbus ir šoka
nuo nedidelio skardžio, ten kur paliko
spąstus žvėriui, kad pamaitintų savo
šeimą.