Rašyk
Eilės (73313)
Fantastika (2191)
Esė (1496)
Proza (10348)
Vaikams (2513)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pradžia
Grįžti į "Sapnų tikrovė" (7)

Toras dingo tamsoje. Kernonas atsirėmė į nuvirtusį medį ir atsiduso. Aplink cirpė vabzdžiai, kažkur girdėjosi pratisi švilpesiai. Oras buvo šaltokas ir drėgnas.
Leticija tvirčiau įsisupo į skraistę ir įbedė žvilgsnį į laužiuką. Ją apniuko juodos mintys ir akyse vėl susikaupė ašaros, tačiau mergina užsimerkė, priversdama save aprimti.
- Kaip jaučiatės, miledi?
- Stengiuosi nepasiduoti nevilčiai, - ji atsimerkė ir vėl įsižiūrėjo į ugnį, - labai džiaugiuosi, kad su manimi esi tu ir Toras... – Leticija švelniai nusišypsojo.
- Man tas vaikis nepatinka, - sumurmėjo karys.
- Jis turi daug paslapčių, tačiau man nuojauta sako, kad Toras nėra blogas, o tu pats ne kartą esi įsitikinęs, kad ja galima pasikliauti.
Kernonas tik pritariamai sumurmėjo. Mergina atsistojo ir nužingsniavo į tą pusę, kur dingo Toras. Apsipratusi su tamsa, ji pastebėjo keistą mažytę švieselę, plazdančią virš vandens. Ji ore suko ratus, kai šalia atsirado dar viena. Abu žiburėliai pradėjo šokti savo paslaptingą šokį. Pro medžių lajas prasiskverbusi mėnesiena visą pelkyną apšvietė blausia šviesa. Viskas atrodė taip gražu, taip stebuklinga, kad Leticija net sulaikė kvapą.
- Kaip čia gražu... – galiausiai sušnabždėjo ji.
- Taigi, - pasigirdo balsas iš žemiau.
Mergina išsigandusi net klyktelėjo, o Toras smagiai nusikvatojo. Jis gulėjo ir žiūrėjo į žvaigždes.
- Tu mane beprotiškai išgąsdinai, - papriekaištavo ji ir prisėdo šalia, - kaip tavo ranka?
- Gerai, - vaikinas iškėlė ją ir pamankštino, - dėkui.
Įsivyravo tyla, kurią trikdė tik naktiniai garsai. Ore vis dar ratus suko dvi spingsulės. Leticija ištiesė ranką ir viena švieselė nutūpusi ant jos užgeso.
- Tai juk vabaliukai... – sušnabždėjo ji, pamačiusi ant rankos mikliai bėgiojantį nedidelį padarėlį.
Susidomėjęs Toras atsisėdo ir taip pat apžiūrėjo vabalą. Tada atsistojo, pačiupo už šalia augusio krūmo šakos ir stipriai papurtė. Nuo jo pasipylė daugybė šviečiančių taškelių, ištisas nedidelių vabzdžių debesis. Jie pabirai pasklido virš vandens ir kurį laiką paišė tik jiems vieniems žinomus ženklus ore, kol pamažu vėl sutūpė ir užgeso. Leticija džiaugsmingai nusijuokė, o Toras patenkintas nusišypsojo.
- Norėjau tavęs paklausti, Torai, - jos balsas surimtėjo, - iš kur tie randai ant riešo?
Nuo sapnų rijiko veido dingo šypsena. Jis nebylus įsižiūrėjo į randus, tada stipriai suspaudė kumštį ir užsimerkė.
- Tai priminimas... – tyliai ištarė jis.
Leticija atsistojo ir nustebusi įsmeigė žvilgsnį į vaikiną. Šis atsimerkė. Žydros akys dvelkė šalčiu. Jose nebuvo pykčio, tik nuoskauda ir liūdesys.
- Aš... – mergina užsikirto.
- Klausyk, princese, - Toras nusisuko, - vienintelė priežastis, dėl ko tave lydžiu iki Nemaro, yra pinigai. Aš per daug nesidomiu tavo gyvenimu, tad prašau, nesikišti į manąjį. Draugų aš neieškau.
Jo balsas skambėjo šaltai ir grubiai. Leticija kurį laiką žiūrėjo į vaikino nugarą, tada piktai primerkė akis.
- Ir gerai, - įsižeidusi tarė ji ir nužingsniavo šalin.
Toras nulydėjo akimis merginą, kol ši dingo tamsoje, ir liūdnai atsiduso. Šalia atsirado Angusas. Didžiulis vilkas padėjo žmogui ant peties galvą ir suinkštė.
- Taip abiems bus geriau, - sušnabždėjo sapnų rijikas ir užvertė galvą.

Leticija grįžo prie laužo ir atsisėdo.
- Toras toks šunsnukis! – mergina prikando lūpą.
- Ar jis prie tavęs lindo? – sukruto Kernonas.
- Ne, ne, - ji papurtė galvą, apsikabino kelius ir tvirčiau susisupo į skraistę. – Atvirkščiai, pareiškė, kad nesidomi mano gyvenimu ir kad draugų neieško. O aš tik norėjau...
Ji nutilo ir padėjo galvą ant kelių. Po kelių minučių iš tamsos išniro Toras. Leticija piktai dėbtelėjo į jį, nusisuko ir atsigulė. Vaikinas tik atlaidžiai šyptelėjo ir atsisėdęs ištiesė rankas prie ugnies pasišildyti. Jo žvilgsnis nejučiom nukrypo prie damos. Kernonas stebėjo sapnų rijiką ir, viską supratęs, pašaipiai prunkštelėjo:
- Protingas žingsnis.
- Žinojau, kad tau patiks.
Vaikinas atsigulė ir dar kurį laiką žvelgė į dangų. Mintys nuklydo į prisiminimus, ir jis liūdnai atsiduso.

Toras nulipo trapu ir apsidairė. Prieš jį saulėlydžio šviesoje ilsėjosi Hatoros miestas. Į dangų kilo daugybė bokštų, visokiausių formų ir aukščių. Visa prieplauka knibždėjo įvairiausio plauko žmonių. Neveltui Hatora buvo žinoma kaip žinių miestas - kas troško ką nors sužinoti, visada atkeliaudavo čia. Jei žiniuonis nemelavo, čia vaikinas tikėjosi rasti atsakymą į klausimą, kuris kankino nuo pat mažumės.
Toras palietė sutvarstytą dešiniąją ranką ir bailiai peržvelgė žmones. Nors niekas į jį nežiūrėjo, tačiau vaikinui atrodė, kad pusė iš čia esančių jį seka. Toras susisupo į apsiaustą ir skubiai nužingsniavo prieplauka miesto link. Jis sliūkino gatve vis baimingai dairydamasis ir visur matė žmonių žvilgsnius, kurie atrodė tartum varstytų jo kūną kiaurai. Galiausiai vaikinas pasiekė savo kelionės tikslą – milžinišką pastatą, išpuoštą skulptūromis ir kolonomis. Tai buvo centrinė Hatoros biblioteka, didžiausia šiame regione. Toras apžvelgė pastato fasadą ir atsidusęs užlipo laiptais, tada nedrąsiai įžengė į vidų. Bibliotekoje buvo vėsu ir jauku, ore sklandė saldus šviežios medienos kvapas. Prie durų stovėjo keletas sargybinių, kiti vaikštinėjo tarp lentynų, prižiūrėdami lankytojus. Biblioteka buvo atvira visiems, kas tik norėjo galėjo nevaržomi ieškoti bet kokios informacijos, tad apsauga buvo būtina ne tik knygų, tačiau ir žmonių saugumui. Vaikinas peržvelgė žemėlapį ir, susiradęs ko jam reikėjo, skubiai nužingsniavo ten. Kurį laiką klaidžiojęs tarp lentynų, Toras sustojo prie reikiamos ir ilgai vedžiojo žvilgsnį per knygų nugarėles, ieškodamas tinkamos. Pagaliau pastebėjęs kažką įdomaus, jis jau tiesė ranką pasiimti knygą, kai staiga šią palietė kitas žmogus. Abu sustingo. Toras nustebęs pažvelgė į šalia stovinčią juodaplaukę žemą merginą dideliomis gintarinėmis akimis. Nepažįstamoji taip pat su nuostaba nužvelgė Torą, tada jos žvilgsnis nuslydo prie sutvarstytos rankos. Pamažu veidą nuskaidrino plati šypsena, o akys džiaugsmingai nušvito.
- Tu vienas iš jų!
Vaikinas mikliai paslėpė ranką po apsiaustu ir baimingai žengtelėjo atbulas. Mergina net šoktelėjo iš laimės ir nusijuokė. Iš abiejų pusių atbėgo sargybiniai. Nepažįstamoji užsidengė burną rankomis ir susigėdusi nudelbė akis.
- Kas nutiko, Sitandra? – paklausė vienas iš atskubėjusių vyrų.
- Ar šis vaikis prie tavęs lindo? – dėbtelėjęs į Torą, pasidomėjo kitas.
- Ne, ne, - mergina sumojavo rankomis, - aš tiesiog... mm... radau knygą, kurios visada ieškojau! Juk žinot mane.
Juodaplaukė nusijuokė. Abu sargai taip pat šyptelėjo, po to vienas atsiduso:
- Čia biblioteka, kitą kart tyliau reikšk savo emocijas.
- Klausau, sere, - mergina vėl išsišiepė.
- Ir paskubėkit, greitai užsidarysime nakčiai.
Sargybiniai nuėjo šalin, ir Toras lengviau atsiduso.
- Tu tikrai vienas iš jų? – mergina priėjo prie pat jo ir įdėmiai apžiūrėjo veidą.
- Kas? Ką tu turi omeny?
- Sprendžiant pagal tavo reakciją, tai tiesa, - jos akys tiesiog spindėjo džiaugsmu, - esu tokia laiminga, kad net galėčiau šaukti iš laimės.
- Gal... gal nereikia. Aš jau eisiu.
Toras apsisuko ir spėriai nužingsniavo išėjimo link. Mergina jį pasivijo, įsikibo į parankę ir vėl plačiai draugiškai nusišypsojo.
- Manęs nereikia bijoti. Mano vardas Sitandra.
- Ką tu ketini daryti?
- Aš neišduosiu tavęs su sąlyga, - ji paslaptingai šyptelėjo, - kad parodysi man savo ranką su ženklu.
Jie išėjo iš bibliotekos ir stabtelėjo ant laiptų. Toras ilgai žvelgė į gintarines merginos akis, kai pasiduodamas atsiduso.
- Ar papasakosi man viską, ką žinai apie tokius kaip aš? – netikėtai paklausė jis.
Sitandra suglumo, tada užjaučiančiai šyptelėjo.
- Tu nežinai kas tu toks, argi ne taip? Štai ko atvykai į Hatorą...
Toras liūdnai nusuko akis. Mergina čiupo jį už rankos ir nusitempė gatve. Netrukus Sitandra pasuko į skersgatvį, dar kurį laiką žingsniavo juo, kai sustojo ties kopėčiomis ir paragino Torą lipti aukštyn. Jie atsidūrė siaurame praėjime, tačiau mergina nuskubėjo pirmyn kol galiausiai pasiekė dar vienas kopėčias. Palipęs vaikinas pakerėtas sustingo. Atsivėrė nuostabi Hatoros panorama. Besileidžiančios saulės spinduliai nudažė visus pastatus raudona žėruojančia spalva. Visas miestas buvo  išsidėstęs jūros pakrantės žemumoje.
- Man patinka čia būti, - Sitandra atsisėdo ant atbrailos ir įkvėpė į plaučius oro, tada garsiai išpūtė.
Toras nieko nesakė. Jis nesuprato, kodėl nepažįstamoji jį čia atsivedė.
- Aš tau papasakosiu, ką žinau apie dvasių vedlius, bet pirmiausia noriu pažiūrėti tą ženklą.
Mergina prižingsniavo prie Toro ir išsišiepė. Šis žengtelėjo atatupstas.
- Dvasių vedlius?
- Na, jūs turit daug pavadinimų, bet šitas man labiausiai patinka. Prašau, prašau, prašau parodyk! – ji  maldaujančiai pažvelgė į vaikiną.
Akimirką dvejojęs, jis vėl pasiduodamas atsiduso ir nusivyniojo tvarstį. Sitandros akys nušvito džiaugsmu, ji vos valdėsi, kad nepradėtų šokinėti iš laimės. Paslaptingos tatuiruotės iš plonų juodų linijų, kurios tarpusavyje pynėsi ir sudarė kažkokius nežinomus piešinius bei ornamentus, tęsėsi nuo pat plaštakos  iki alkūnės. Mergina pirštu vedė palei vieną iš linijų ir tartum kažkam pritardama vis linktelėdavo galva. Pagaliau ji pakėlė akis ir nusišypsojo.
- Aš – Toras, - tyliai tarė vaikinas.
- Malonu, - ji vėl šyptelėjo ir pliaukštelėjo delnais, - gerai, nuo ko pradėti pasakoti...
Ant stogo jiedu išsėdėjo iki pat paryčių. Sitandra tauškėjo be perstojo, kartais nuklysdama nuo dvasių vedlių temos kažkur kitur, tačiau Torui tai nebuvo itin svarbu. Jam patiko klausytis merginos pasakojimo, galiausiai klausimai, kurie kankino nuo pat vaikystės, buvo atsakyti. Išvargusi Sitandra nejučiom užsnūdo, o Toras dar ilgai sėdėjo ir žvelgė į bundantį miestą.
Vėliau paaiškėjo, kad Sitandros ir jos jaunesnio broliuko Saado tėvas buvo toks pats kaip Toras, dvasių vedlys. Tai buvo priežastis, kodėl mergina taip desperatiškai ieškojo informacijos apie juos. Toras Hatoroje išbuvo keletą mėnesių, kartu su ja studijuodamas knygas bibliotekoje. Jam ėmė patikti toks gyvenimas. Sitandra gyveno kartu su broliu ir senele iš tėvo pusės, tad šie mielai priėmė jį savo namuose, o vaikinas jautėsi lyg atradęs šeimą. Viskas klostėsi tiesiog puikiai.
Toras sėdėjo ant stogo atbrailos ir šypsodamasis žvelgė į miestą. Buvo skaisti šilta diena, danguje plaukiojo tik keletas baltų debesų draiskanų.
- Žinojau, kad tave čia rasiu, - pasigirdo balsas nuo kopėčių.
Sitandra užsiropštė ant stogo ir prižingsniavo prie vaikino. Per tą laiką jie tapo labai artimi, Toras pirmą kartą gyvenime jautėsi kažkam reikalingas.
- Turiu tau siurprizą, - paslaptingai šyptelėjo Sitandra ir pasiraususi savo krepšyje išsitraukė žirkles.
- O šitos kam? – nustebęs paklausė jis.
- Pakeisim tavo šukuoseną, - mergina išsišiepė, - tu kitas žmogus dabar, vadinasi turi ir atrodyti kitaip.
Toras nusišypsojo. Jis visą laiką turėjo ilgus plaukus, kuriuos nešiojo susirišęs į uodegą. Sitandra paleido juos, išsklaidė, tada mąsliai nužvelgė ir spragtelėjo pirštais. Iš krepšio ji išsitraukė nedidelį maišelį ir pabėrė iš jo saują nedidelių įvairiaspalvių karoliukų, po to mikliai supynė Torui priekyje ploną kasytę ir suvėrė keletą ant jos galo. Tada supynė antrąją, o likusius plaukus nukirpo trumpai ir patenkinta savo darbu nusijuokė.
- Tai mano laimingieji karoliukai, - tarė ji, perbraukdama per kasytes, - noriu, kad visada su savimi turėtum dalelę manęs.
- Sitandra, aš...
Staiga iš kažkur pasigirdo pašaipus juokas. Abu nustebę apsidairę. Nuo gretimų stogų nušoko keli vyrai, apsirengę kareiviška uniforma. Kopėčiomis užlipo pagyvenęs vyriškis, o paskui jį juodaplaukis berniukas.
- Saadai? – netikėdama savo akimis paklausė Sitandra.
Berniukas susigėdęs nusuko akis. Mergina piktai įsistebeilijo į kariškius.
- Tai štai kaip atrodo tas sapnų rijikas, - mąsliai tarė šalia Saado stovintis vyras ir nusikvatojo.
- Jis – ne sapnų rijikas!
- Na, o berniūkštis mums pasakojo visai ką kitą, - pašaipiai šyptelėjo vyras ir mostelėjo ranka savo kareiviams.
Sitandra dėbtelėjo į brolį ir atsistojo tarp užpuolikų ir Toro.
- Pasitrauk, kitaip teks tave pamokyti.
- Ne!
- Palauk, - Toras suėmė merginai už peties, - jei aš pasiduosiu, paliksit šiuos žmones ramybėj?
- Žinoma, mums reikalingas tik tu.
- Gerai tada.
Vaikinas žengė žingsnį jų link, bet Sitandra sugriebė jo ranką. Jos akyse blizgėjo ašaros. Toras ilgai žvelgė į jas, tada nusikratė jos rankų ir nužingsniavo prie kareivių. Pastarieji mikliai supančiojo jo rankas ir nusikvatojo. Kariškis pašaipiai šyptelėjo ir, išsitraukęs nediduką arbaletą, nusitaikė į Sitandrą. Toro kūną surakino baimė, mergina žengtelėjo atatupsta.
- Tu sakei, kad paliksi juos ramybėje! – riktelėjo vaikinas ir metėsi į priekį, bet tuoj pat gavo stiprų smūgį į pilvą ir susirietė iš skausmo.
- Aš pamelavau, - tarstelėjo vyras ir paspaudė gaiduką.


Paryčiais iš tikrųjų pradėjo lyti. Iš pradžių tik dulksnojo, tačiau kuo toliau, tuo lietus stiprėjo. Keliautojai susirinko daiktus ir išsiruošė į kelią vos prašvitus. Leticija vis dar jautėsi įžeista Toro žodžių ir vengė net jo žvilgsnio. Vaikinas tik atlaidžiai šypsojosi, tačiau sužadinti liūdni prisiminimai nedavė jam ramybės. Jis perbraukė per laiminguosius karoliukus ir atsiduso. Tada užšoko ant žirgo ir patraukė paskui plėvėtnugarį jagurą vėl į pelkes.
Nepaisant lietaus, bėgliai greitai judėjo pirmyn. Tik vieną kartą stabtelėję pailsėti, dar prieš pietus jie galiausiai pasiekė pelkynų pakraštį. Toras išdalino likusius sausainius dvaselėms ir šios džiaugsmingai spygaudamos ir švilpaudamos išsilakstė į šalis. Leticija nulydėjo paskutinius mažylius bedingstančius tarp žolių ir liūdnai atsiduso:
- Džiaugiuosi, kad pagaliau išėjom iš pelkių, bet man trūks jų.
- O aš tikiuosi, kad daugiau su jais nebesusitiksiu, - sumurmėjo Kernonas.
Mergina nusijuokė, tada apsuko žirgą ir pirmoji nurisnojo per mišką. Lietus kiek aprimo, o vakarop, kai keliautojai galiausiai pasiekė senąjį Nemaro kelią, visai liovėsi. Bėgliai neskubėdami jojo pirmyn, kai Leticijos dėmesį patraukė danguje sklandantis didžiulis siluetas. Ji ilgai žiūrėjo į jį, niekaip nesuprasdama kas tai.
- Kernonai, ar ten paukštis? – paklausė ji, rodydama ranka kryptį.
Karys taip pat kurį laiką žvelgė į keistą siluetą, tada trūktelėjo pečiais. Torui per veidą perbėgo baimės šešėlis. Jis paragino žirgą ir tarė:
- Reikia paskubėti.
- Kodėl? Sakei, kad keliaujam taip, kaip ir planavai, - pasidomėjo mergina.
- Taip, bet, - vaikinas žvilgtelėjo į dangų, tačiau silueto nebebuvo, - tai buvo ne paukštis.

Pereiti į "Sapnų tikrovė" (9)

2009-07-04 11:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-09 18:40
Dvasių Vedlė
Kažkiek esu susipažinusi su viduramžiais, tad galiu drąsiai teigti, kad čia nėra viduramžiška aplinka. Kažkiek gal ir panašu, bet visas pasaulis, jo samprata, kultūrinė, politinė bei religinė santvarka skiriasi ir net labai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-09 11:54
pilkė
O dėl tų bibliotekų... Na, man tai ji pasirodė labiau susijusi ne su Viduramžiais, o apskritai su kažkokia mistika, kaip idėja... panašiai kaip Borgeso pavaizduotoji, jei esate skaitę... pasaulio samprata tam tikra. Ar tai jau blogai fantastikoje? Jeigu šiek tiek daugiau užuominų pamėčius į tai, manau, kaip tik būtų kūrinio privalumas, o ne trūkumas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-07 11:40
St Sebastianas
Visai nebloga dalis. Nelabai patiko tipinis prisiminimas. Susidraugauja, pasiduoda, nušauna. Kažko originalesnio norėtųsi.
Šiaip Aurimo komentaras teisingas. Berods jau esu minėjęs, kad autorius gali sukurti kokį tik nori pasaulį, svarbiausia, kad juo patikėtų skaitytojas.:) Tačiau pasidomėti atitinkamu laikotarpiu niekas netrukdo - praverčia galvojant.;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-04 23:06
Šnekorius
Visai gerai. PUikūas diologai. sakiniai pavyzdingi. Siužwetas untriguojantis. lai būna 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-04 22:53
Aurimaz
Rašytojo(taip pat ir fantasto) darbas nėra tik fantazavimas ir raidžių raitymas. Privalai žinoti, apie ką rašai. Jeigu nežinai - domėkis. Pasistudijavus tam tikrus faktus, vėliau ir rašliava tampa tvirtesnė, lyg "pakaustyta". Iš tokios jau sudėtinga šaipytis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-04 22:49
Aurimaz
Šiek tiek patarimų.
Kadangi įvykiai vyksta maždaug viduramžiais (sprendžiant iš titulų, naudojamų ginklų ir aprašomų santykių tarp vyrų ir moterų), tai vertėtų žinoti, kad tais laikais bibliotekos buvo didikų privilegija. Ir jos nebuvo viešos, kadangi knygos NEBUVO spausdinamos, o perrašomos vienuolynuose.Jos buvo velniškai brangios, tad  vien mintis apie jos davimą į žemiausios kastos atstovų rankas atrodė šventvagiška.
Nepaisant to, kad čia paralelinis pasaulis, tai gana svarbus akcentas. Viešosios bibliotekos yra naujųjų laikų istorijos dalis.
Todėl patarimas būtų toks - pasistudijuok viduramžių istoriją (400-800m.po Kr.). Pradedant aprangos stiliumi, kastomis, vienuolynais, baigiant tų laikų etika.
Aišku, menki nukrypimai galimi, tačiau jeigu staiga visi ims naudoti paraką - nepagirsiu...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-04 19:57
Arklininkė_
Na skaičiau su dideliu susidomėjimu tikrai intriguojanti istorija. Ponis taip pat susižavėjęs:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-04 16:32
Dvasių Vedlė
Damastai, tebūnie... Gal kalta mano lytis, gal amžius ar aplinka, bet jau koks gaunasi toks, mažai čia ką bepakeisi:)
Pilke, ačiū ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-04 16:25
Damastas
Labai primine romantine istorija is Rosamunde's Pilcher kolekcijos ar kazkaip ten..
Megejiskam lygmeny reikia deti 5 taskus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-04 15:23
pilkė
Šaunu!!! Tavo sielos broliai fantastai be abejo ras prie ko prikibti, tačiau katė susižavėjus ir daugiau nieko :)
Antspauduoju letena.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą