Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pradžia
Grįžti į "Sapnų tikrovė" (8)

Jis paspaudė ristūną ir nušuoliavo pirmyn, kol bendrakeleiviai nespėjo paberti klausimų. Kernonas su Leticija susižvalgė ir nuskubėjo paskui. Jau sutemus jie pasiekė pakelės užeigą, nusiaubtą gaisro, ir įsikūrė vis dar stovinčioje, tačiau jau seniai apleistoje arklidėje. Netrukus sugrumėjo perkūnas ir vėl ėmė lyti.
- Pačiu laiku radom šią vietą, - tarė Leticija, stovėdama tarpduryje ir stebėdama besiplaikstančius tolumoje žaibus.
- Nuo pat Koralynės mus lydi nepaprasta sėkmė, - šyptelėjo Toras.
Šiaudų gniužulu jis sausino vieno iš žirgų kailį. Kernonas šiaip ne taip įpūtė ugnį į sukrautą lauželį ir sunkiai atsidusęs atsisėdo. Leticija nusičiaudėjo ir sustirusi taip pat prisėdo prie ugnies. Karys susirūpinęs ją nužvelgė, o mergina dar kart nusičiaudėjo.
- Viską atiduočiau už šiltą vonią, - sudejavo ji.
- Aš gi sakiau, kad kelionėje nebus vonių, - paerzino Toras ir, praeidamas pro šalį, užmetė ant galvos sausą skraistę.
Leticija tik piktai dėbtelėjo į jį, tada palaimingai susisupo ir atsiduso. Vaikinas atsigulė aukštielninkas. Lauke smarkiai lijo, griaudėjo griaustinis.
- Kas buvo tas paukštis? – netikėtai paklausė mergina.
Atsakymas nenuskambėjo. Sapnų rijikas nebyliai nagrinėjo arklidės lubas.
- Bent jau pasakyk ar tai susiję su miledi persekiojančiais žudikais?
- Ne. Tai buvo... – jis užsikirto, - visai kas kita.
- Tu turi tiek daug paslapčių! – įsižeidė Leticija. – Jei tu ne sapnų rijikas, tada kas?
- Tokie kaip aš... Mes turim daug vardų, - po ilgos tylos galiausiai prabilo Toras, - tačiau jai labiausiai patiko dvasių vedlys.
- Dvasių vedlys? – perklausė Kernonas.
- Kam tokiai?
Vaikinas suglumęs žvilgtelėjo į damą, po to suvokė, kad netyčia prasitarė tai, ko nenorėjo. Jis apsivertė ant šono ir atsuko bendrakeleiviams nugarą.
- Nesvarbu... – sušnabždėjo jis ir šaltu balsu pridūrė, - kuo mažiau apie mane žinosit, tuo jums bus geriau.
Leticija dar norėjo kažką pasakyti, bet persigalvojusi nutylėjo. Kernonas taip pat nepratarė nė žodžio. Lietaus lašai garsiai barbeno į arklidės stogą, arkliai rupšnojo senų šiaudų likučius.
- Jums reiktų pailsėti, miledi, - tyliai tarė karys.
- Šiąnakt aš budėsiu. A, - ji griežtai mostelėjo ranka, - nenoriu girdėti jokių prieštaravimų. Visą laiką abu mane saugojot, leisk bent vieną naktį tai daryti man.
- Tokia pati užsispyrusi...
Kernonas silpnai šyptelėjo, atsirėmė į gardo sieną ir užsimerkė.
Po keletos valandų lietus baigėsi, girdėjosi tik nuo stogo lašantis vanduo. Leticija sėdėjo susisupusi į skraistę, karts nuo karto įmesdama į nediduką laužą skiedrų. Ji atsiduso. Likti neužsnūdus per naktį buvo daug sunkiau, nei įsivaizdavo.
Staiga Toras riktelėjo ir atsisėdo. Jis bailiai apsidairė, tada užsidengė ranka veidą ir sudejavo.
- Kas nutiko? – susirūpinusi paklausė Leticija.
- Nieko... – vaikinas pažvelgė į ją. – Kodėl nemiegi?
- Nusprendžiau šiandien jus pasaugoti aš.
Jis tyliai nusijuokė, ir mergina jį nuvėrė piktu žvilgsniu.
- Geriau pailsėk, tu nepratusi prie tokių kelionių, - Toras atsistojo, - po to sapno vis tiek niekada nebeužmiegu.
- Kokio sapno?
- Nesigilink.
Vaikinas stabtelėjo arklidės tarpduryje ir įtraukė į plaučius oro. Leticija nulydėjo jį akimis, tada atsigulė ir sumurmėjo:
- Tu toks keistas.
Toras nusišypsojo ir atsisėdo, atsiremdamas į staktą. Leticija jam kėlė skausmingus prisiminimus, kuo toliau, tuo labiau. Dar pusdienis ir jis vėl liks vienas. Kadangi jau atkeliavo iki Nemaro, vaikinas nusprendė išsiskyrus su Kernonu ir Leticija pasilikti porai dienų prie upės pailsėti.
Vos ėmus švisti iki tarpdurio prižingsniavo Kernonas ir petim įsirėmė į staktą.
- Laba rytą, - pasisveikino Toras.
- Tai tas padaras irgi dvasia? – žvelgdamas į šviesėjantį dangų paklausė karys.
- Panašiai.
- Dvasių vedlys, a? – mąsliai ištarė Kernonas. – Gerai, kad manęs nesekioja jokios dvasios.
Vaikinas nusišypsojo, po to nusijuokė. Vyras įtariai primerkė akis. Jis nesuprato kas taip pralinksmino jaunuolį. Šis pažvelgė į karį ir dar kart nusijuokė. Kernonas susierzinęs suspaudė kumštį ir jau žengtelėjo Toro link, kai pasigirdo mieguistas Leticijos balsas:
- Džiugu matyt, kad jūs nebesipykstate.
Vis dar besišypsantis dvasių vedlys pašoko ant kojų ir skubiai pasišalino Kernonui iš akių, kol pastarasis visai neįsiuto. Senąjį karį buvo taip lengva išprovokuoti. Toras užmetė balną ant žirgo ir ėmė jį segioti.
- Kadangi jau visi atsikėlėm, galim keliauti, - linksmai tarė jis.
- Taip! – entuziastingai pritarė Leticija. – Kuo greičiau nuvyksim į Nemarą, tuo greičiau galėsiu išsimaudyti vonioje.
Ji pašoko ant kojų ir ėmėsi balnoti savo žirgą. Besiruošdami keliautojai skubiai užkando, užkapstė žemėmis rusenantį laužą ir iškeliavo. Kelias buvo kiek pabjuręs, tačiau tinkamas keliauti. Aušo nuostabi šilta diena. Artėjant popiečiui tolumoje pagaliau pasimatė miesto stogai.
Nemaras buvo įsikūręs abiejuose Nemariosios upės, kurios srovė nesumenko net kai ją perskyrė Bedugniai kanjonai, krantuose. Beveik visas miestas buvo pastatytas ant didžiulės platformos, kurią palaikė milžiniškos galingos kolonos, pagrindu įtvirtintos giliai į žemę po Nemariosios gruntu. Daugelis tikėjo, kad upė stebuklinga, tad į šią vietą atvykdavo galybė raganų, magų, būrėjų ir kitokio panašaus plauko asmenų. Čia buvo įsteigtas didžiausias magiškų reikmenų turgus visuose pietuose. Iš viso miesto panoramos išsiskyrė didžiuliai dievo Loknato šventyklos bokštai, spindintys didybe ir prabanga. Didžiausias keliautojų ir prekybininkų srautas sruvo iš Miglos tako atšakos, tuo tarpu senuoju pirklių keliu palei Nemariąją besinaudojo vienetai. Kitoj upės pusėj platus ir geras kelias šakojosi į dvi atšakas, kurios kažkur toli šiaurėje vėl susijungė.
Bėgliai užkilo į kalną, apžvelgė prieš juos atsivėrusį Nemaro peizažą. Jau net čia girdėjosi atklydusios gatvės muzikantų dainų natos. Tai buvo linksmas ir mistiškas miestas.
- Torai, ar esi čia jau buvęs? – pasidomėjo Leticija.
- Žinoma, čia vienintelis miestas, kuriame galiu jaustis bent kiek laisviau.
- Ką turi omeny?
- Ir be manęs Nemare pilna visokiausių keistuolių, - jis nusišypsojo. – Siūlyčiau jums per ilgai jame neužsibūti, geriausiai jei iškeliautumėt šiandien pat.
- Tai tikrai nekeliausi toliau drauge?
- Aš jau tau sakiau, - vaikinas surimtėjo ir peržvelgė dangų.
Leticija atsiduso, išsitraukė iš savo krepšio kapšelį ir padavė Torui. Šis dėkingas linktelėjo ir skubiai paslėpė. Mergina prikando lūpą, tada piktai tarė:
- Na, gerai, viso geriausio.
Ji spūstelėjo arklį ir nušuoliavo pirmyn. Toras nespėjo net prasižioti, kai Leticijos šalia nebebuvo.
- Ką gi, sėkmės vaiki, - niūriai pratarė Kernonas ir nulėkė paskui savo ledi.
- Kažkodėl tikėjausi ne tokio atsisveikino, - tyliai tarė Toras, atsiduso ir neskubėdamas nurisnojo į miestą.

Leticija stabtelėjo ties kelių susijungimu ir sulaukė atjojančio Kernono. Tada abu neskubėdami patraukė į miestą. Visur aplink skambėjo muzika, gatvės šokėjai rengė savo pasirodymus, girdėjosi juokas ir aikčiojantys balsai.
- Šitas miestas nuostabesnis nei girdėjau, - sužavėta aplinka ištarė mergina.
- Ir pavojingesnis, - sumurmėjo Kernonas. – Manau reikia pasinaudoti sapnų rijiko patarimu ir iškeliauti iš čia dar šiandien.
- Ne! Negaliu net pagalvoti, kad naktį vėl reiktų praleisti po atviru dangumi. Susiraskim kur pernakvoti, o tada aplankysim Nemaro turgų. Reikia naujų drabužių, taipogi...
Kernonas atsiduso. Leticija neužsičiaupdama tauškė ko jai reikia ir kokia bus palaima įlipti į šiltą vonią. Atrodė, kad ji net nejaučia pavojaus dėl savo gyvybės, tačiau Kernonas žinojo, kad Leticija visada šitaip elgdavosi panašiose situacijose. Ji buvo pakankamai stipri asmenybė ir stengėsi nepalūžti visomis savo išgalėmis.
Keliautojai rado ramų viešbutuką ir, palikę visą savo mantą, pėsčiomis išžingsniavo į miestą. Magiškų reikmenų turguje galėjai rasti visko, ko tik širdis geidė: nuo įvairiausių amuletų iki stebuklingų gėrimų, netrūko čia ir paprastų prekių. Leticija skraidė nuo vieno prekystalio prie kito, rinkdamasi drabužius. Galiausiai radusi tai, ko norėjo, nešina laimikiu, mergina nusitempė karį pasižiūrėti gatvės trupės pasirodymo. Fleitos, dviejų gitarų ir būgnų muzika buvo gyva ir užvedanti. Dvi dailios besijuokiančios šokėjos, pasidabinusios ilgomis raudonomis suknelėmis su geltonais kaspinėliais ir apyrankėmis ant rankų bei kojų, sukosi paskui ją, ir nejučia į šokį įtraukė keletą aplink susibūrusių žmonių. Kai muzikantai baigė groti, nuskambėjo daugybė aplodismentų ir šokėjos grakščiai nusilenkė. Staiga jos spygtelėjo ir puolė ant pasirodžiusio vaikino.
- Tai juk Toras, - nustebo Leticija.
Toras kažką pasakė šokėjoms ir visi trys smagiai nusijuokė. Muzikantai taipogi draugiškai pamojo rankomis ir pakvietė jį į savo palapinės vidų. Vedinas žirgu, su viena mergina už parankės, jis dingo už trupės palapinės užuolaidų. Leticija piktai prikando lūpą.
- Tai jam nereikia draugų mat... – suburbėjo ji, - o su tom šokėjom tai glėbesčiavosi lyg su geriausiom draugėm.
- Nejau pavydit? – nusijuokė Kernonas.
- Ir dar praėjo pro mus apsimesdamas, kad nemato!
- Gal tikrai nepastebėjo. Eime, laikas grįžti.
Karys suėmė Leticijai už pečių ir nusivedė šalin. Visą kelią mergina ėjo nunarinusi galvą, kol galiausiai tyliai paklausė:
- Kodėl jis nenorėjo priimti mano draugystės?
- Nežinau, miledi.
- Kodėl nenorėjo keliauti drauge?
- Gal tik stengėsi jus apsaugoti.
Leticija klausiamai pažvelgė į Kernoną, nesupratusi ką šis turi galvoje. Karys susimąstęs suraukė kaktą.
- Juk žinot, kaip žmonės elgiasi su sapnų rijikais... ar kas jie tokie bebūtų. Tokių, kaip tas vaikis, visi nekenčia.
- Ne visi! Aš nejaučiu jokios neapykantos dvasių vedliams, – mergina atsiduso ir po akimirkos pridėjo, – per visą kelionę sapnavau tokius malonius sapnus. Jie suteikė man stiprybės.
Jie pasiekė viešbutuką ir tylėdami užlipo į kambarį.

Išaušęs rytas nuotaikos nekėlė. Visą dangų niaukė pilki debesys, ir nors dar nelijo, tačiau buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau vėl lis. Nepaisant to, Leticijos nuotaika buvo giedra kaip visada. Vakar ilgai prabuvusi vonioje, išsimiegojusi lovoje, mergina dabar spindinčiomis akimis matavosi naujus drabužius. Ilgos platėjančios rudos kelnės su trijų juostų pintu diržu, šviesiai rudi marškinukai su raukiniais ir tokios pačios spalvos kaip kelnės liemenė.
- Atrodot nuostabiai, miledi, - pagyrė Kernonas, dėliodamas daiktus į krepšį.
- Ačiū, - Leticija plačiai nusišypsojo, - Kernonai, tu mane saugai nuo pat mano kūdikystės, gal vadink mane tiesiog vardu.
Karys užsimetė krepšį ant peties ir neigiamai papurtė galvą.
- Na, gerai, - atsiduso mergina, - bet bent jau mesk šalin tą „jūs“.
- Tiek manau galiu padaryti.
- Ką gi, keliaujam.
Jie nusileido į apačią, atsisveikino su šeimininku ir, pasibalnoję žirgus, pajudėjo per miestą šiaurinio išėjimo link. Neskubėdami jodami gatvėmis, keliautojai pasiekė Loknato šventyklos aikštę ir stabtelėjo joje. Leticija nužvelgė šventyklos bokštus ir susižavėjusi iškvėpė:
- Ji nuostabi! O aš maniau, kad gražesnės už Koralynės šventyklą nėra, tačiau ji nė iš tolo neprilygsta šitai.
- Jūs dar nematėt dievo Aivo šventyklų Anyzene ir Kalnyne. Jos nėra tokios prabangios, tačiau grožiu tikrai nenusileidžia.
- Tikrai? – netikėdama Leticija dar kart nužvelgė bokštus, kurių įmantri puošyba atrodė neįtikėtinai, ir nusijuokė. – Atrodo, kad įsitikinsiu tavo žodžiais savo akimis.
Ji paragino žirgą, kai staiga kelią pastojo keista žmogysta – jauna moteris, apsigaubusi apsiaustu, kurio gobtuvas dengė galvą. Kaklą ir rankas puošė daugybė karolių bei apyrankių, didelės žalios akys atrodė paslaptingos ir mistiškos.
- Mano mergaite, - ji kreipėsi į Leticiją, - matau, kad turi didelių problemų. Galiu tau padėti.
Ji nusišypsojo, parodydama visus savo dantis, ir paglostė merginos ranką savo ilgais, raudonai dažytais nagais.
- Pasitrauk nuo jos, ragana! – riktelėjo Kernonas ir atsistojo tarp jų.
- Aš galiu matyti ateitį, galiu padėti išspręsti neišsprendžiamas problemas, - moteris nuolankiai atsitraukė.
- Tikrai galit tai padaryti? – paklausė Leticija.
- Miledi, nejau tikit ja? Geriau keliaujam, reikia paskubėti.
- Palauk, - Leticija nulipo nuo arklio, - norėčiau pabandyti.
- Eikš, mano mergaite.
Ragana paėmė ją už rankos ir šypsodamasi ėmė vestis per aikštę. Kernonas apsidairė aplink, tada piktai sugriežė dantim.
- Miledi! Po galais...
Jis taip pat nulipo nuo žirgo ir, vedinas juo, nužingsniavo paskui. Staiga Kernonas stipriai suspaudė kumštį ir paspartino žingsnį, norėdamas pasivyti ir sulaikyti Leticiją, stabtelėjo, praleisdamas vežimą ir netikėtai pametė ją iš akių. Sunerimęs karys, atidžiai dairydamasis, sparčiai nužingsniavo į tą pusę, kur paskutinį kartą matė merginą, ir žvilgsnis užkliuvo už Leticijos žirgo, kurį kažkokie vyrai nusivedė į vieną iš kiemų. Kernonas nuskubėjo paskui, praėjo nedidelę arką ir akis į akį susidūrė su trim vyrais, kurie pašaipiai šypsodamiesi, išsitraukė peilius.

Pereiti į "Sapnų tikrovė" (10)

2009-07-13 17:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-31 12:50
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-17 20:38
Arklininkė_
Na aš pagirsiu, šaunuolė esi, mane tikrai intriguoja siužetas:)Laukiu tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-16 21:59
St Sebastianas
Blogas ciucka, blogas. Šiandien ėsti negausi.:}~
griaudėjo griaustinis Žaibai žaibavo. Negalima tokių pasikartojimų daryti. Yra toks žodelis griaudė. Manau visi supras, kad ne pupelių produkciją dieduko kelnėse.
arklidės stogą, arkliai rupšnojo Manau visiškai nereikia nurodyti į kokio pastato stogą barbeno lietus. Nes dabar gaunasi ta pati negerovė, kurią jau minėjau.
Jau net čia girdėjosi atklydusios gatvės muzikantų dainų natos. O pokalbių raidės nesigirdėjo?:] Nata - simbolis, kuriuo žymimas muzikos garsas.
nors dar nelijo, tačiau buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau vėl lis Manau aiškinimo nereikia.
Nepaisant to, Leticijos nuotaika buvo giedra kaip visada. Ne per drąsus teiginys? Man atrodo, kad kažkurioje dalyje Leticijos nuotaika buvo su debesėliais.:]
Ji nusišypsojo, parodydama visus savo dantis Dėl šitos frazės panaudojimo viename mano kūrinyje tarsimės asmeniškai.
Daugeliu atveju pritariu Aurimo komentarui.
Tekstas pasirodė nesutvarkytas. Jei čia būtų pirmoji dalis, gautum dar piktesnių komentarų ir, manau, kad antros dalies nelabai laukčiau.
Tikiuosi, kad kitoje dalyje sulauksiu geresnio rezultato.;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-14 21:00
Aurimaz
"Jis paspaudė ristūną ir nušuoliavo pirmyn" - panašiai kaip nuspaudžiau akceleratoriaus pedalą? :) Be to, ne nušuoliavo, o nujojo. Pagal dabartinį aprašymą galima suprasti, kad veikėjas kažką padarė ristūnui ir pats nustraksėjo, palikęs vargšą kankintis...

[quote]Staiga Toras riktelėjo ir atsisėdo. Jis bailiai apsidairė, tada užsidengė ranka veidą ir sudejavo.
- Kas nutiko? – susirūpinusi paklausė Leticija.
- Nieko... – vaikinas pažvelgė į ją. – Kodėl nemiegi?
- Nusprendžiau šiandien jus pasaugoti aš.
Jis tyliai nusijuokė, ir mergina jį nuvėrė piktu žvilgsniu. [/quote]
Štai šioje vietoje pernelyg greitai kinta Toro nuotaikos.

Toje vietoje, kur Toras nusprendė pasilikti porai dienų prie upės pailsėti, po sakinio turėtų būti trigubas tarpas, nes prasideda rytmečio epizodas.

"...link, kai pasigirdo mieguistas Leticijos balsas:
- Džiugu matyt, kad jūs nebesipykstate.
Vis dar besišypsantis dvasių vedlys pašoko ant kojų ir skubiai pasišalino Kernonui iš akių, kol pastarasis visai neįsiuto. Senąjį karį buvo taip lengva išprovokuoti. Toras užmetė balną ant žirgo ir ėmė jį segioti.
- Kadangi jau visi atsikėlėm, galim keliauti, - linksmai tarė jis.
- Taip! – entuziastingai pritarė Leticija."
--------
Šioje vietoje Leticijos žvalumas pakinta pernelyg greitai. Sukelia netikrumo pojūtį.

"Tada abu neskubėdami patraukė į miestą. Visur aplink skambėjo muzika, gatvės šokėjai rengė savo pasirodymus, girdėjosi juokas ir aikčiojantys balsai."

Šie du sakiniai neatskirti jokiais tarpais, nors priklauso dviems LABAI atskiriems epizodams. Leticija su Kernonu už miesto, Leticija su Kernonu jau mieste.

"Jie pasiekė viešbutuką ir tylėdami užlipo į kambarį. "
Čia yra dvi problemos. Pirma - tais laikais nebuvo butų ir daugiabučių pastatų. Netgi nebuvo tokios sąvokos - butas. Todėl ir viešbučiai šiame pasakojime egzistuoti neturėtų. Tam buvo užeigos, nakvynės namai, draugų namai, pilys, dvarai (ir svečių namai juose), bet viešbučiai - jokiu būdu.
Kita problema - kodėl jiedu taip greitai patraukė į kambarį, prieš tai nepasikalbėję su savininku? Jiems ką, raktų nereikia?...

"Ji paragino žirgą, kai staiga kelią pastojo keista žmogysta <...> Ji nusišypsojo, parodydama visus savo dantis, ir paglostė merginos ranką savo ilgais, raudonai dažytais nagais. "

Moteris pastojo kelią. Vadinasi, buvo PRIEŠ žirgą. Mažiausiai du žingsniai. Staiga jau glosto Leticijos ranką - čia jau neįtikėtinai įžūlus prisiartinimas. Kernonas turėjo jai nurėžti galvą iš karto, saugumo sumetimais.


Apibendrinant - ši dalis silpniausia iš visų parašytų. Pernelyg daug šuolių ir neapgalvotų scenų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-14 15:54
pilkė
Aha, aš irgi pajutau tokį netikrumą, norą knibinėtis po detales. Nežinau, ar tai komentarų po ankstesniosiomis dalimis įtaka, ar paties teksto. Kelnės... Ar tada moterys dėvėjo kelnes?.. na va, ir nieko neparašysiu, nes lenda visokie niekai į galvą. Bet siužetas patraukiantis, kaip ten bebūtų. Pasigedau eilinio saldainiuko - mistinių būtybių :))), bet gal per daug nereikia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-13 17:34
Aeron
Žmogysta, šypsodamasi sugebanti parodyti VISUS dantis turėtų atrodyti kraupiai. Siužetas iki skausmo girdėtas, pasaulis - kartoninis, tačiau vis tiek baisiai įdomu, kaip viskas baigsis. Nekantriai laukiu tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą