Kaip alaus krašte Pasvaly...

Varnas šoktelėjo, tūptelėjo, vėl šoktelėjo. Ačiū, varnai, tu  nuostabus, - dėkojau mintyse ištikimybės pilnam paukščiui ir žiūrėdamas į jo sparnus prisiminiau kelionę į Pasvalį. Dzievul dzievuli, ko tik nesurandi savyje, kai siela pakyla, pasišiaušia, subanguoja, kai akiratis toks platus, kad  net ir horizontai nuo jo nuslysta.
    - Kažin, kiek dabar kainuoja kelionė į Pasvalį?
    - Kas atsitiko? - paklausė Vidinis, o varnas suglaudė sparnus.
    - Neprisimenu, kada paskutinį kartą po Lietuvą keliavau autobusu. Neatsimenu, kada važiavau į Pasvalį, o štai kelionės kainą atsimenu.
                      13 litų.
                            Už juos
                      Autobusas. Kelionė. Šiluma.
                      Nežinau, ką  gražiau pamačiau -
                      Pasvalį ar save.
                      Gražu Pasvaly,
                      Bet gražu ir savy…, -
  iškrito paeiliavimas kaip akmenukas į tvenkinio vandenį. Bet smagu, kad ir niekučiai kelia ūpą. Kad ir tokie. Buvau pagautas būtent to džiaugsmo, kuomet galėjau daryti darbą ir nepaisant to, žvalgytis po  save, nujausdamas, kad yra  įdomi šalis, kurios vardas Savęspi. O gal ši šalis iš tikrųjų sugeba  įtraukti į save taip, kad kelionės net nepajunti, o vaizdas persimeta į džiaugsmą.
  - Dzieduli, atnešk prie manęs blakę. Viešumoje ji nepavojinga. Mudvi pasikuždėsime, o jūs, vyrai, šnektelkite tarp savęs. Suprantame juk, kad yra  reikalų, kurie labai vyriški. Ir net kenkia sveikatai, jeigu žinia apie juos atsiranda visų ausyse.
    - Ne visuomet taip. Jeigu visi dalykai praeitų pro kiekvieno ausis, tuomet nebūčiau reikalinga. Hė! Nebūčiau! O tavo panieka, Šventoji, manęs nestebina. Aš tau nereikalinga, tu- man. Tačiau kuri mudviejų labiau reikalinga dzieduliui ar seneliui Vidiniui, nesu tokia  gudragalvė, kad imčiausi spręsti.
    Padėjau  blakę etažerės kitoje lentynoje, o mudu su Vidiniu išėjome paieškoti anksčiau pasišalinusio varno.
    - Ačiū, Šklėriau. Tai ne komplimentas, kuomet sakiau, kad esi nuostabus. Kol esi tu, žinau, kad ir Šklėrių sodžius kvėpuoja. Čepkeliai į juos dar neįslinks. Pailsėk ir te lydi tavo kelią geras skrydis namo. – Ir jau Vidiniui: - Tai mat koks dangus mus užgriūva, a? Tiesiog nesapnuotas. Su blakėmis. O mudu čia  kivirčijamės dėl niekų, atsiprašant.
    -Tu apie esė?
    - Taip, taip, esu. Na, aišku, ne kažin kaip ten pasirodžiau . Atsiprašau. Nepyk.
    - Ne pirmas kartas, - trumpai mestelėjo Vidinis. Bet jam labiau rūpėjo blakė: - Suvokiu, kad Astę užpuolė blakės. Matei, kaip ši išpampus? Pasirodo, nuo informacijos išpampstama labiau kaip nuo alaus.
    Astė rašė, kad susitikusi su blake, ji sutriko ir lig šiol nežino, ar teisingai pasielgė, kad  savavališkai, niekam apie blakę nepranešusi, perdavė ją varnui, kad tiesiog iš snapo perduotų į rankas Vidiniui arba man. Rašė: “išpampusi nuo informacijos, negeba jos priimti daugiau, ji pati ieškojo progų išsiduoti – dejavo, šnypštė, kėlė šurmulį, kad greičiau būtų surasta ir nuspręsta apie jos tolimesnę lemtį. ”
      Sakai, užpuolė Astę  blakės. Bet pirmiausia jos užpuolė mus. Jos ten nuo pirmos kelionės. Nuo pirmos jos  dienos… Velnias griebtu, per tiek metų su blakėm ir nė į galvą, kad esi kažkam nuogas. Tfu! Tai bent  gyvenimas.
  - Bet sakoma, nėra blogio, kuris neišeitų į gerą, Vidini. Žinai gi, kiek metų ir kaip kantriai ieškojome kelinės atsiminimų. O jie tiesiog panosėje.
    Nemaniau, kad mane galėtų taip džiugiai krustelėti supratimas, kad pagaliau esame šalia savo kelionių istorijos. Tai viena smagiausių dienų ir man net neknietėjo sužinoti, kokį kiekį rūpimos informacijos turi sukaupusi varno atnešta blakė. Buvo smagu ir tik. 
    - Na, dainuojam,  velnias griebt! Ak, seniai seniai taip buvo linksmas. Aš  negebu, mielas Vidini, negerbti šios blakės. Eime. Aš noriu dainuoti!  Atsiminiau, kad Tomas Vaisieta atsisakė dainuoti.  Mandagiai kone kvailiu išvadino, bet… Eime. Noriu dainuoti ir išgirsi, kaip buvo.
      Sugrįžome atgal, bet dar tarpduryje:
    - Su Vidiniu, blake ir su visais noriu dainuoti!
    - Aš taip pat, - atsiliepė blakė, - noriu, nes jaučiu, kad nereikės rūdyti, dar reikalinga esu ir galėsiu padirbėti. Manau, kad ir ponas Vaisieta dabar nesispardytų...
    - O tuomet spardėsi?
    - Ir dar kaip! Paklausyki.

T. VAISIETA:
      Palauk, žmogau, palauk  Galvoj  girgžda karieta? Kad ir nemažai gyvenimo matęs, bet patikėk, vežėjau, tokios galvos dar neteko matyti.
AŠ:
    Na, kam šitaip, Tomai? Štai tą  galva. Tai vežėjo galva. Ir aš galiu žegnotis, kad joje tikrai “girgžda“. ’ Ir niekas  kitas, o tik ji, karieta. Ji, „Dženė“.
T. VAISIETA:
    Niekas kitas? ha-ha!!!. Ką gi, jeigu  girgžda, tai neturiu teisė  nepatikėti.  Dabar daug kam galvose girgžda. Dainuok, paklausysiu. Tai irgi nelengvas darbas tokias balalaikas klausyti.

    Ir... ką gi? Atsitiko, ko lyg ir negalėjo būt. Dainavome tada ir panašiai kaip tada - dabar.
.                      Yra pasaulyje dalykų
                        Labai tikrų, bet daug ir-ne.
                        Lyg atmintis apie jaunystę
                        Galvoj vis girgžda karieta.

                        Su pasaka išauga vaikas
                        Ir jo širdelėje gražu,
                        Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
                        Viršum naktelių ir aušrų.

                        Širdis svajinga pasiilgo
                        Kelionės - pasakos gražios,
                        Karietą seną pasikinkė -
                        Ne tik liūdės, bet ir dainuos.

                      Jai nekalbėsiu, kad nereikia
                      Tikėt žvaigžde, tikėt svaja.
                      Tik apkabinsiu savo laiką
                        Ir tą, kurs  buvo prieš mane…
   
    Nutilome, ir žiūriu, kad Pastogės departamentas užgriūtas žmonių. Tie patys, kurie beveik kiekvieną dieną  čia, bet šį kartą ir kaimynai, kurie paprastai už sodo tvorų ir net toliau…
Ir sieloje vėl buvo jauku, buvo gera savy, kaip kažkada alaus krašte Pasvaly…
[Iš “Kryžiokų vasaros”]