Tik draugai..? (1skyrius) (3dalis)

- Ne.. Viskas... Em... Gerai...
Jis buvo akivaizdžiai nusivylęs. Tikrai nenorėjau būti penkta šuns koja. Puikiai suprasdamas, kad manęs čia visiškai nereikia, pamėginau pasišalinti.
- Gal visgi aš tikrai eisiu? -numykiau.
Gabrielė sušnairavo į mane tokiu žvilgsniu, tartum sakydama: „nebenusišnekėk! „. Žvilgtelėjau į Luką, tada vėl į ją, ir viskas buvo aišku. [Turbūt tik man.] Gabrielė buvo pernelyg užsispyrusi. Ji iškėlė Lukui ultimatumą: arba būname trise, arba pasimatymo nebus. [Ji čia mane erzint bando, ar jį?] Nustebau, kad Lukas nebandė prieštarauti.

Negaliu sakyti, kad buvo nuobodu. Buvome kine, vėliau valgėme picą, kitaip sakant buvo eilinis pasimatymas. [Trise..? Kas per..?] Jei atvirai, tai man buvo gaila Luko. Beveik visą laiką Gabrielės dėmesys buvo skirtas tik man. Net keista... Šalia, jos vaikinas, su kuriuo ji beveik nebendrauja. [O taip!] Taigi, arba Lukas jai nuobodus, arba aš jį pernelyg užgožiau... [Cha!] Na gerai... Gal kiek perspaudžiau...

Po kelių savaičių tokių pasimatymų, apsipratau. Dingo mano baimė. Netgi susidraugavau su juo. [Kažin ar galima pavadinti tai draugyste...] Be abejo, tai nebuvo toks bendravimas, kokio aš norėčiau. Jei anksčiau dar ir turėjau kažkokių vilčių, tai po to kai jis pradėjo susitikinėti su Gabe, visos mano viltys išdūmavo lyg dūmas iš kamino.

Praėjus lygiai pusei metų nuo jų draugystės pradžios, Lukas sumanė padaryti Gabrielei staigmeną. Nustebau kai sulaukiau jo skambučio.
- Sveikas... Čia Lukas.
- Žinau, kad čia Tu. Juk jau senai turiu Tavo telefono numerį.
- Ee... Nesvarbu. Paklausyk... Rytoj bus pusė metų, kai mes su Gabriele draugaujame, manau ir pats tą žinai, taigi ta proga, sugalvojau padaryti jai staigmeną. Žinau, kad be Tavęs ji neateis, taigi pakviesiu pats. Ateik ryt 3 valandą po pietų, pas mane į namus, gerai? Padėsi man pasiruošti jos atėjimui. Sutinki?
- Tai žinoma! Ką sumąstei? Kas per staigmena?
- Nejau tikrai manai, kad aš toks naivus? Tikrai nieko neišduosiu. Puikiai žinau, kad viską iškart išsakytum Gabrielei. Sužinosi kai ateisi.
- Na gerai... [Ot Kvailys!]
Kitą dieną kone bėgomis nuskubėjau pas jį. Nekantraudamas iš smalsumo sužinoti, ką jis jai paruošė. Prie jo namų durų buvau be dvidešimties minučių trečią.
- O Tu ankstyvas, - šyptelėjo jis atidaręs duris. - Užeik.
Įėjęs į vidų, nieko nelaukęs, iškart, pradėjau kamantinėti kas laukia Gabės.
- Niekas, - šaltu žvilgsniu atsakė jis.
- Kaip tai? - nesupratau.
- Gabrielė neateis...
- Ką?!
- Prisėsk. Laukia rimtas pokalbis...