2009 06 18
Manosios mūzos jau miega, o aš plunksną krebždinu,
Kad negirdėtų, jog sėdžiu. Šaukiuosi nenumaldomos vėtros.
Pakelki iš miego
Pakelki staiga prisilietus,
Kad imčiau vapėti,
Kvepėdamas mėtom.
Manosios moterys snaudžia, neklausdamos prašosi vietos,
Kad, tik jas paglostytų ir apkabintų, bet jos visos popieriuj
Kruopščiai sudėtos. Lapuose, pilnuose, prirašytuose, kiek
Medžių nupjovė, Kad pagirdytų mano puikybę.?
Vasaros virpančios rankos
Užtraukia užuolaidas scenos,
Nors dar ne ruduo, ką tik gandrai
Atsinešė vaikų sau ir mums,
Tik ne man.
Kai pirmas obuolys skverbsis į tavo pintinę, kai auksas
Ant šakelių nedomins tavęs. Prieiki ištiesusi delną, aš padėsiu
Sulaukti rudens. Kai paliesi man skruostą, laiveliai į
Šaligatvių uostus išplauks. Visos obelys jau pražydėjusios,
Visi paukščiai parskridę namuos, tik aš vienas, toks
Žudomai vienas, nors imk ir nusisuk nuo savęs.
Visos prabėgusios atrodys, kitą dieną, kaip viena,
Nes niekad neišklausiusios praeidavo ir rasdavo
Laimę kituose. Todėl vienatvė moko ištvermės,
Kaip laiką stumti nuo savęs, kad neapkrėstų sielos.
Liūdesiu,
Kuris atėjęs visad pasitraukia, jei ne mėnesiui, bent vienai
Dienai, kuri atstoti gali ištisus metus.