Krokodilai ne problema. Problema - fotoatelje

Ką jau kalbėti apie tokią „retenybę“ kaip krokodilas, jei, esant reikalui, ir fotoatelje Vilniuje neįmanoma surasti. Lakstai per lietų. Basomis. Grindinys nudaužo kojas. Kruvini kulnai srūva į balas, o prakeikta fotoatelje nepasirodo nei už šio, nei už kito posūkio.
Žinoma, nepasiduodi. Į nueito kelio skaitiklį suki kilometrus, o tiksintis aparatas ant tavo riešo lyg sukutis eina ratais.
Žinoma, viskas vyktų kitaip, jei po pūslėtais pirštais nuolat nelįstų besivoliojantys, dvokiantys, garuojantys krokodilai (arba siūlantys „parfumo iš KRISTIJANOS parduotuvės“). Aišku, matyt, tai nėra tie patys, kurių kažkas ieškojo...
Taigi, po begalę apsisukimų trukusios paieškos randi ko ieškojęs, bet ar tikrai to tikėjaisi? Tave nufotografuoja su plėmu ant veido, už kurį tenka sumokėti keturkampę sumelę. Dieve, būtų pasirinkimas, tai nedvejodamas... Bet dabar... Tenka išspausti plastmasinę šypseną ir iš piniginės pakampių iškrapščius paskutinius, voratinkliais aplipusius pinigėlius, juos palikti mainais už plėmą.
Tokiose situacijose ir pajunti, jog gyvenimas sostinėje kartais nė kiek ne geresnis nei provincijoje.