Užmušiau...

Savo meilę užmušiau šį rytą, net širdis nesudrebėjo.
Prieš tai, pakankinau aš ją, dalindama kitiems kaip išmaldą.
Ironijos ir lėkšto skausmo akmenį ilgai slėpiau nuo jos
Piktumo  prakaitu pritvinkusiam tavajam užanty...
Čiupau tą akmenį ir sviedžiau šįryt tiesiai jai į veidą-
Ji pravirko ir, susigėdusi savųjų ašarų, demonstratyviai
Mirė.
- - -
Jos nelaidosiu – kremuosiu.
O pelenus pabersiu tau po kojom,
Kad žingsnį žengdamas į priekį
Nusišypsotum.