Prie

Kursiokui K.

čia viskas pakito, sakai?
ogi ne:
žiniuonis vardu Kristijonas
vis vieno kaulo
lyg niekad
ir nebūtų prasižiojęs

juk žiojosi, pameni, glaudėm būriškai
butelaitį prie lūpų
kad nakčiai bent vienai
vokišką tartį
mainytų į austrišką
(nes kiek gi galima šitaip - metai ir metai po metų
na kiek gi)

va – slėptuvė nuo istorijos:
žemei suktis čia nėr aplink ką
saulė šios arkos
dar neatrado

vartai
veriasi lyg titulinis
knygos, paralyžiuotos nuo neskaitymo

atsargiai: čia, kur pakinta
grindinio raštas -
nebeįmanoma gręžiotis nueinant

o skersgatvio mūrus
būtina iš paskutiniųjų laikyt
viso labo krūva semiotinių kvadratų
kad neuždustum
kai senbuvė Klaustrofobija
suleidžia nagus
pakaklėn