Paukštelė slėpėsi melduose,
Nendrių liemenim slydo.
Žvalgės į mudu pakrantėje,
Daina ilgesinga pragydus.
Druskonis jaukiai tylėjo,
Susmigęs į vakaro rūką.
Lakštingalų trelės aidėjo,
Tyloj laukimu įsupusios.
Ko slėpė lakštingala melduose
Skrandelę kasdieniškai pilką?
Kodėl puošnaus ir aikštingo
Ji apdaro neapsivilko?
Juto, kad čiulba varguoliams,
Lemties nualsintiems bėdžiams –
Nėra prieš ką pasipūsti,
Nėra dėl ko išsirėdyt.
Daina ilgesinga graudino,
Skausmu atminimą tvilkė:
Lemtis grėsmingai nusėdus
Lyg dantis iššiepusi vilkė
Kaskart apkandžiot grasino
Ir urzgė, ir pulti taikės...
Čiulbesys praeitin gramzdino,
Svajų liktorėliais švaistės.
Svaigiai alyvos kvepėjo,
Nakties ramybei parklupus.
Nurimus šiurenusiam vėjui,
Jaunystei meldėsi lūpos.
Lakštingala tilo pakrantėj,
Blankiai nuraudus aušrai.
Yra dar dėl ko gyventi –
Jaudulys širdyse neataušo:
Skaidra iš gelmių ataidėjo,
Paryčiais nuščiuvus vėjui.
2009