2009 05 26
Ledinę smuiko
stygą įtems per ežerą
Šalta žiema ir vėl prabėgę vasaros
Kvatosis, upeliais šąlančiais vėl trykš,
O jūra neramioji suduš į krantą gintarais.
Taip kartais norisi, kad šiluma nedingtų,
Kad sniegą, obelų žiedais it prakaitu išpiltų.
Juk niekada neieškai tinkamos dainos,
Savaime žodžiai atgaivina klausą, kai
Tu nuoga paskendusi po dušo
kriokliu skęsti.
Taip nebanaliai užrasojus stiklui
Nusivalau ir truputį stebiu tave,
Nuslystu durimis aš ant šlapių plitelių
Ir pradedu dainuot drauge.
Palauksiu Kol rankšluosčio
minkštime pasilikus
Išeisi tyliai
paniūniuot šalia.
Juk taip
Ir kregždės
savo knygose
sau gieda,
Kai jaučia
širdį liejantis
upe.
Lai išsikrausto
jos iš proto,
Lai nesugrįžta į namus...
Kai keičiasi gyvenimas
Pasikeičia dangus.
Raudoniu trykšta
Nelaimingas,
nes mato,
Jog ir vėl kažkas
paklydo
Savo geismuose, lai nepargrįžta
Į namus ir jie, kas šitaip spiegė serenadą
įkyriai Vonioje, jei tik atrado prasmę
Dainuoti savo dainą kitose.