experimentŠis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.
Maja mėgo žaisti. Begalinėje juodoje platybėje, vos jai panorėjus, grakščiai skleisdavosi sprogimų gėlės, žiebdavosi ir gesdavo šviesos kamuoliai, atsiverdavo juodos skylės, susiurbiančios viską į save. Maja krykštavo, pilna tyriausio džiaugsmo, koks užpildo tik vaiką, visa savo esybe pasinėrusį į nuostabų žaidimą.
Maja nieko nenutuokė nei apie laiko egzistavimą, nei apie materiją, nei apie būtį ir jos dėsnius. Egzistavo tik žaidimas ir jo teikiamas begalinis pasitenkinimas. Maja buvo visur, ir visur buvo jos žaidimų aikštelė.
Sykį atsirado Dar Vienas. Maja iš pradžių nustebo, bet labai greitai suvokė, kad dviese žaisti netgi dar smagiau! Dar Vienas suvokė save kaip Norglą. Maja suprato tai, kai jų sąmonės susilietė.
Jie išmoko naują žaidimą – bendravimą. Paskui Norglas parodė Majai dar vieną, nepaprastai įdomų žaidimą – tvarkymą. Jis surikiuodavo šviečiančius Majos kamuolėlius, o aplink kiekvieną kamuolėlį tvarkingai dėliodavo luistelius, tada paliepdavo jiems suktis. Maja žavėjosi, kaip dailiai jie šoka rateliu.
Paskui Norglas ėmė mokyti Mają dar įdomesnių naujų žaidimų. Ji išmoko formavimo žaidimą, mąstymo žaidimą, planavimo žaidimą. Jiedu statydavo vis sudėtingesnius darinėlius. Kai kuriuose darinėliuose Norglas, kad Majai būtų linksmiau, įžiebdavo mažytes gyvybės ir sąmonės kibirkštis. Majai jų bruzdėjimas buvo mieliausias matytas dalykas, tačiau kibirkštėlės nepaprastai greitai užgesdavo, ir nuliūdusi bei pasipiktinusi Maja pati puldavo kurti naujų, tačiau ir tos tekrutėdavo tik akimirksnį. Tai buvo panašu į iššūkį, ir Maja su Norglu išmoko naują, varžymosi žaidimą – kiekvienas kurdavo savo gyvybėlių sankaupą, ir visaip stengdavosi kad ji išsilaikytų kuo ilgiau. Tačiau, kad ir kaip stengėsi, gyvybėlės nykdavo erzinančiai greit. Plykst, ir viskas.
Galų gale, Norglas pasiūlė Majai, jog jiems patiems galbūt derėtų pažaisti naują žaidimą, tampant materija. Maja su džiaugsmu sutiko.
Jie įgavo pavidalus. Tada atsirado ir laiko tėkmė. Prieš tai buves bekraščiu vandenynu, laikas dabar tekėjo veržlia upe, ir jiedu su pasitenkinimu nėrė į tą srovę. Jie rado dar įdomesnių žaidimų. Erdvė nebebuvo bekraštė, ji, kaip ir laikas, įgavo apibrėžtumą ir matmenis. Atsirado ir naujų pojūčių – garsai ir lytėjimas. Tačiau dingo visaapimantys sugebėjimai, užleisdami vietą susikaupimui ties vienu tikslu.
Norglas susižavėjo griovimo žaidimu – jis vieną į kitą sviesdavo du luitus, ir žavėdavosi, kaip jie subyra. Tuo tarpu Mają dar labiau įtraukė gyvybėlių kūrimas. Dabar ji galėjo stebėti jas iš arčiau, ir nebeatrodė, kad jos išnyksta taip nepaprastai greit. Maja atrado naują jausmą – pavydą. Ji užsigeidė patirti, ką jaučią tos mažytėlės būtybės, kurios, rodos, irgi žaidė savitus žaidimus. Maja panoro pati šmirinėti tokiame knibždėlyne. Kai Norglui teberūpėjo kuo efektingiau ką nors sugriauti, Maja vis labiau jautėsi vieniša. Tasai naujas pojūtis ją nemaloniai dirgino – tarsi kažkur sąmonės gilumoje atsivertų juodoji skylė. Galiausiai Norglas pernelyg stipriai kažką susprogdino, ir netyčia nušlavė visas gyvybėles, kurias su tokiu susidomėjimu stebėjo Maja. Taip atsirado pyktis. Majos įtūžis žaižaravo visomis ugnies spalvomis. Norglas norom nenorom atrado kaltę ir atgailą. Tačiau Majai to nepakako.
Ilgai gromuliavusi savo pyktį, ji tvirtai apsisprendė pasitraukti nuo Norglo. Sumąstė pati patirti, kaip jaučia, ką suvokia mažosios gyvybėlės. Užžiebė kuo dailesnę ir jaukesnę švieselę, paleido apie ją suktis kuo gražesnius luistelius ir rutuliukus, o tame, kuris atrodė maloniausias ir patraukliausias, pažėrė gyvybės kibirkštėlių. Tada luktelėjo, kol gyvenimas ėmė virti ir bruzdėti, kaip visuomet būna, ir susikaupusi ėmė trauktis į save ir mažėti. Spaudė kiekvieną atomą kuo arčiau kits kito, keitė formą, virsdama viena iš būtybėlių – kaip jai rodėsi, dominuojančiųjų. Būtent tokių kruopelių, kai ji stebėdavo, buvo pilna visame rutulėlyje. Ilgai teko stengtis, bet jai pavyko. Su entuziazmu Maja šokte šoko į tą naują žaidimą...
... žemėn dunkstelėjo automobilis, pakepėstavo vietoje. Neįprastas – rodėsi, iš kaulo išdrožtas. Judinosi pats, nevairuojamas, nevaldomas, netgi neburgzdamas. Judėti atrodė nelabai patogu. Tuomet automobilis užaugino dailią stiprią uodegą lygsvarai palaikyti.
Tokias galūnes Maja buvo mačiusi pas daugumą gyvybėlių, todėl nutarė, kad taip niekam nekris į akis. Tačiau koks buvo didis Majos nusivylimas, kai arti neaptiko jokios ryškesnės sąmonės kibirkštėlės! Beveik subyrėjusios stūksojo uolos su angelėmis, kur anksčiau linksmai bruzdėdavo gyvybėlės. Viską dengė dailus žalias kilimas, ir Maja, supratusi, kad toji danga gyva, šiek tiek atkuto, ir lėtai nukepėstavo tolyn. Gyvybė ją visada džiugino. Maja užsimiršusi džiaugėsi aplinkui tvyrančiu augimu, miniatūrinių gyvybių sprogimais, iš arti stebima ir uodžiama kova dėl išlikimo, apie kurią anksčiau nė nenutuokė. Majos esybę užpildė naujas gyvenimo džiaugsmas – šiltas, organiškas, žemiškas. Ji jautė, kaip kvėpuoja ir juda jos kūnas, ir tai buvo neįtikėtinai malonu. Ji nebenorėjo bruzdėti su gyvybėlėmis, ji tenorėjo stebėti. Pamažu slenkant laikui Maja pasinėrė po dirvožemiu, bet ir ten ji jautė kutenantį būties malonumą, ir jai buvo šilta ir nepaprastai gera. Laiko tėkmė plukdė ją saldžiai ir lengvai, ir Maja plūduriavo tarp sapno ir realybės, besimėgaudama savo esaties materialumu.
... dangus užtemo, kalnai sudrebėjo, ir skilo uolos. Žemės gyventojus apėmė panika. Nebuvo perspėjimo, nebuvo prognozių, tokia pat diena kaip visos – ir nesuvokiamo masto tvarinys, užstojantis saulę, žaibiškai priartėjo...
... Norglas pastebėjo, kad nėra taip smagu kurti dailius sprogimus, kai šalimais nesigroži arba nepyksta Maja. Ilgai jos ieškojo, ir galop surado. Atpažino ją ne iš formos, o iš spinduliuojančio pasitenkinimo. Nustebo, kaip Maja pakeitė formą ir dydį. Bandė ją pakviesti, bet Maja negirdėjo. O gal tik apsimetė, kad negirdi. Norglas nutarė, kad tai iššūkis, net nudžiugo. Tai turėtų būti naujas žaidimas! Jis parodys Majai! Pažėrė jai pačių dailiausių sprogimų. Čiupo aplink planetėlę besisukantį rutulėlį ir sutrupino jį į gabalėlius, paleido juos šokti, kad Maja galėtų pasigrožėti. Tačiau Maja nekreipė dėmesio.
Norglas susierzino, ir vienu mostu užgesino dar likusias Majos sukurtas mažąsias sąmones. Žinojo, kad dėl to ji turėtų supykti. Norėjo, kad verčiau jau pyktų, o ne demonstruotų abejingumą. Bet Maja liko abejinga.
Norglas sumąstė paskutinį būdą ir galvotrūkčiais ėmė keisti formą į tokią, kokią buvo įgavusi Maja. Tada liuoktelėjo jos link. Forma pasirodė besanti neįtin patogi, tačiau tuo pat metu maloniai dirgino savo tankumu ir jautrumu. Norglas nusileido šalia Majos, pasididžiavo savo tikslumu ir ėmė uodega kapstyti ją iš po dirvožemio. Atkapstė, o Maja tuomet, vis dar abejinga, nukrypavo tolyn nuo Norglo. Matyt, labai supykusi. Norglas puolė ją vytis, tačiau stabtelėjo. Jį užplūdo sielvartas, nemaloniai graužiantis ir kūniškas. Kaip gi susitaikyti? Ką padaryti, ką nuveikti, kad Maja vėl su juo žaistų? Pusiau iš nevilties, pusiau norėdamas susikaupti, Norglas traukė iš dirvos mažutes dalelytes, žaidė su jomis. Staiga plystelėjo idėja. Surinktoms dalelytėms jis suteikė pavidalą – tokį, kokiu jos buvo kadaise. Leido pačioms dalelėms, saugančioms ankstesnių pavidalų atsiminimus, vėl susirikiuoti, grįžti i sąmoningą būvį, tik švelniai jas paskatindamas, nestipriai stumtelėdamas. Iš Norglo vidaus liuoktelėjo pūkuotas padarėlis, užsiropštė ant šalimais krypuojančių pastolių – tie pastoliai buvo viskas, kas liko iš didingų konstrukcijų po Norglo pademonstruotų sprogimų.
– Miau... Au.. Au.. – nuaidėjo slėnyje, ir Maja, kepėstuojanti tolyn, sustojo, ir iš lėto pradėjo gręžtis atgal, tačiau vėl persigalvojo. Rodos, netgi piktai prunkštelėjo ir nusisuko.
Norglas suprato, kad jam teks dar daug padirbėti.
