nekuskusasŠis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.
– Keturi šimtai trisdešimt du. Nieko negalvok.
433, 434, 435, 436, ...
– Jonai, ar girdi mane? Neatsimerk.
– Tavo psichoanalizė žudo, aš negaliu daugiau. Paleisk po galais!
Jono ranka stveria lovos kraštą. Pertemptas raumuo suakmenėja ir kaip plastmasinis žaislas ranka liko įsikibusi patalo.
– Atsipalaiduok.
Pasigirsta įtartinas šnarėjimas. Ramybės banga nuteka nuo alkūnės, prasiskverbdama iki pat pirštų galiukų. Lėtai teka pilvu, palengva nuvilnija iki kojų.
– Suleidau vaistukų. Tik pats gali surasti priežastį. Du metus lindai, kad tau padėčiau. Dabar turim tęsti. 512, 513, 514, ...
Namas, kur prie slėnio. Ten mano namai. Aš – Balzėėmuotadijji – ir mano geriausi draugai, grįžtam po kasdienės išvykos valgyti alergotronų. Atrodo, diena kaip diena. Tik kažkoks keistas jausmas, lyg prisiminimas iš praeitos nakties sapno. Tartum čia ką tik sugrįžau po ilgos kelionės. Skrandyje sėdi kažkoks bjaurus kirminas, kuris graužia iš vidaus, kad reikia nedelsti ir eiti ieškoti. O aš net nežinau, ko ieškoti.
Draugai eina žaisti kleipotlioobijaus. Kažkaip jiems reikia pasakyti, kad šiandien neisiu. Kodėl neisiu? Juk tai mano mėgstamiausias žaidimas ir man reikia prasklaidyti tą slogią nuotaiką. Bet kirminas yra truputėlį stipresnis – aš jaučiu. Jis kontroliuoja mano kojas, rankas, o aš dabar esu tik filmo personažas.
Nemėgstu filmų. Jie paima tavo jausmus ir tempia į savo iliuzijos pasaulį. Vilioja paslaptimi, artėjančiu kažkuo ypatingu, bet galiausiai lieki be nieko. Eidamas namo dažnai mąstydavau, kad tebuvau kaip vėjo blaškomas lapas režisieriaus rankose. Kai jis užsinorėjo – man liūdna, arba sukeldavo įtampą, arba priversdavo juoktis. Sėdėdamas ant tiltelio žiūriu į nesibaigiančius krebždančius daugiaaukščius. Aplink zuja žmonės, bet jie man netrukdo. Tik kirminas vis klausia: „Kas tavo filmo režisierius? “
Kažkodėl yra kita pusė. Kitoj slėnio pusėj, kur niekas niekada nebuvo. Tai todėl, kad šioje pusėje viskas gerai, o anoje slepiasi visos blogybės ir sunkumai, kurių sau niekas parsinešti nenori. Bet ką aš turiu čia, laimingoje pusėje? Draugus, artimuosius, namus... Nenoriu jų prarasti. Kaip tai primena pigų kiną. Aš net žinau, kur toliau eisiu. Jeigu pasuksiu namo, tai nebus filmo. Kirminas nenustoja klausęs: „Kas tavo filmo režisierius? “
Po poros valandų skrydžio peržengiu tą keistą ribą. Tai pirmas kartas. Stoviu užsimerkęs, laukdamas tinkamo momento. Jaučiu tik kaip sparnai skauda po tokios kelionės, neleisdami tinkamai susikaupti. Tai lyg bristi į šaltą vandenį ir laukti momento, kada geriausia panirti visai. Nežinau, ar atsimerkiau prieš tai kai taip pagalvojau, ar po to, bet akys jau žvelgė tiesiai į „kitą pusę“.
Pamatytas vaizdas mažų mažiausiai nustebino. Tikėjausi kažko baisaus, ko net įsivaizduoti negalėjau. O prieš mano akis lygiai toks pats slėnis kokiame gyvenu pats. Tiesa, ne visai. Nesibaigiantys daugiaaukščiai slėnio kalvose, primenantys gyvūnų olas. Veidrodinis „gero“ slėnio atspindys, tik čia visiškai tuščia. Matau, lygai toks pats tiltelis, bet į priešingą pusę. Einu ant jo užlipti – nuo jo stebėjau gyvenimą iš „geros“ pusės, gal pavyks suprasti ir iš „blogos“.
Pastebiu, kad aš ne vienas. Kažkoks keistas sutvėrimas: nei tai šuo, nei katė. Apie juos žiūrėjau fantastinį filmą, kurį autorius vadino „Žemė“. Žinoma, planeta „Žemė“ yra išsigalvota, tik gyvūno įvaizdis labai panašus.
Net nepagalvojęs, kad padaras galėtų užpulti, ramiai atsisėdu ant lieptelio krašto. Visai netoli riogso senas automobilis. Matyt jau senas ir vargiai galintis paskristi. Tokių mano slėnyje zuja devynios galybės. Pradedu suprasti, kad čia yra mano slėnio veidrodinis atspindys: viskas yra taip pat, tik priešingai. Bandau įsivaizduoti, kam šis senas griozdas galėjo būti naudojamas šioje pusėje.
– Tu gaišti laiką.
Atsisuku ir matau keistas gyvis, išdidus iki begalybės, kalba man suprantamais žodžiais:
– Taip nieko ir nesužinojai.
– Kas tu?
– Aš tavo drąsa. Dabar yra laikas.
Žvilgteliu atgal į slėnį, o iš visų daugiaaukščių landynių langelių lenda juodi „aš“. Žiūrėdamas į juos matau savo nuotrauką, tiksliau, jos negatyvą. Vienas apkalbinėja, kitas tyko nužudyti, dar vienas rezga apgavystę.
Nors visas mano kūnas sustingęs, bet užtenka jėgų pasileisti skristi. Jeigu būčiau žinojęs, ne už ką nebūčiau ėjęs į blogąją pusę.
– Griškit iš kur atsiradot! – rėkiu beveik neatsisukdamas.
– Jie visada buvo su tavimi, tik tu jų nematei, – sako Drąsa.
Gyvis ramiai stovi prie pat manęs. Uždusęs nuo mojavimo sparnais, galvojau jau būsiu savo slėnio pusėje, bet vis dar stoviu ant to paties lieptelio.
Nesuskaičiuojama galybė „aš“, nesustodami keiktis ir daužyti vienas kitą, susijungia į vieną milžiną. Už jų nugaros švytintis mėnuliai apšviečia neįtikėtiną grėsmę.
Aš žiūriu į Drąsą, nežinodamas ką daugiau galima padaryti šioje situacijoje, o ji tik žvilgteli taip, lyg viską pasaulyje suprastų:
– Čia tavo filmo režisierius.
– Bet jis tūkstantį kartų už mane didesnis, – dar niekad negirdėjau, kad mano balsas skambėtų taip isteriškai.
Milžino veide spindi nepalaužiama valia. Laukiu, kol sutryps mane ir viskas baigsis.
– Bet tu gali jį įveikti, – pasako Drąsa ir ramiai nužingsniuoja, lyg jos darbas čia būtų baigtas.
Pažvelgiu į milžino galvą. Kojos sulinksta, rankos beviltiškai įsitempusios bando dengti krūtinę. Akys užsimerkia, kaip užrišamas raištis prieš budeliui atliekant nuosprendį. Mintyse bėga prisiminimai apie pavydą, apkalbas, nekaltą norą mintyse kažką nužudyti. „Kiekviena pasekmė turi priežastį. “ „Kas tavo filmo režisierius? “
Nesulaikomu kritimu Jonas įsimūrija fizinės materijos skardinėje. Fizinis kūnas varžo beprotiškai. Jonas dabar yra tas naras, kuris spaudžiamas iš visų pusių begalybės tonų vandens. Nei vienoj, nei kitoj horizonto pusėj nieko nėra. Reikia žiūrėti tiesiai prieš save, nes būtent dabar yra momentas kai galima pramušti šitą nesibaigiantį šydą.
Į akis žiūri baltachalatė žmogysta. Jo veidas susirūpinęs, matosi, kad nuoširdžiai nori padėti.
– Na, ką sužinojai, Jonai?
Jonas nesukdamas galvos atsikelia nuo gulto ir greitu žingsniu juda durų link. Po to ramiai sustoja, apsisuka ir taria:
– Nieko. Tavo psichoanalizė neveikia.
