Prie Merkio

Sėdėdami čionai mes dar per garsiai tylim,
Kai saldžiai leidžiasi drėgmė ant lūpų,
Kai už tiltelio, pora varstų sunkiai nusiyręs,
Į Nemuną tamsoj Merkys išplukdo žlugtą.

Padėjusi dar baltus marškinius ant kranto,
Nuo gegužės šalnos tave savim apsaugau.
Ir įsiklausiusi girdžiu, kaip kužda nesuprantamai
Per odą į tave pavasario žolė įaugusi.

Tyla pilna garsų lyg neužtektų pilnaties,
Kada be žodžių kalbasi širdis ir Merkio upė.
Ir kūnas virpteli iš laimės nuo minties,
Kad šalimais bučiuoja pienės pūkas kitą pūką.