Paskolynė, puoko planas ir trisdešimt du mėnuliai

Šis kūrinys buvo parašytas fantastikos konkursui.

Triukšmas leidosi dulkėtomis Slėpynkalnės gatvėmis, stiprėjo, kol išaugo tiek, kad lioviausi kraipęs ausį ir pramerkiau akį, ketindamas pažiūrėti, kas gi čia tokio į mano pusę artinasi.

Pakanka kompanijoje turėti vieną Kykrę, kurios sniaukrojimo negalėjai sumaišyti su niekuo, idant sukeltum kiek didesnį triukšmą. Šit ji ir dabar kiceno kompanijos priešakyje, laikydama savo mišrūnišką uodegą aukštai iškeltą, rodydama driežui Pripui savo šiknaskylę, kuris į ją santūriai stengėsi nekreipti dėmesio.

– Gaudykuodegą! – suriko Kykrė, pastebėjusi mane. – Ei, puoke!
– Ko? – nusižiovavau.
– Girdėjai naujieną? Ciūpas atidarė paskolynę!
– Ką padarė? – nuleidau galvą žemiau. – Ką tokią?...
– Mes patys dar nežinom, bet pilnas miestas jo skelbimų. Eisi pažiūrėti?

Ciūpas buvo Slėpynkalnės turtuolis, pusiau katinas, pusiau puokas, panašiai kaip ir Kykrė. Sklido gandai, kad vietoje instinkto knispelėms jis turėjo uoslę pinigams, paveldėtą iš prosenelio – dar didesnio turčiaus, kadaise gyvenusio kažkur netoliese.
– Čia ir taip nėra kas veikti, – linktelėjau. – Nagi, žvilgtelėsiu.

<>

– Paskolynė! – Ciūpas, pasilypėjęs ant grubiai suręstų pastolių, uodega braukė per iškabos raides, vos išsilaikydamas nenuvirtęs. – Nuo žodžio „skola“. Arba nuo „skolininkas“ – aš žinau, kad šitie žodžiai nėra malonūs, bet nieko nepadarysi. „Duotynė“, mano asmenine nuomone, skamba pernelyg kvailai. Todėl štai ji, paskolynė, mieli Slėpynkalnės gyventojai!
Jis kilstelėjo leteną ir tuoj pat išskėtė nagus – vos nenusivertė žemyn.
– Oo... o ką čia reikės daryti? – nesuprato Pripas. – Atiduoti savo... skolas?
– Taip! – Ciūpas palengva atbulas nulipo nuo pastolių ir su palengvėjimu liuoktelėjo ant žemės. – Tai yra – ne!.. Ne visai. Pirmiausia aš jums duosiu pinigų.
– Mums? – susijaudino Kykrė, nejučia stodamasi ir keldama savo užpakalį man tiesiai prieš nosį.
– Visiems? – neįtikėjo Pripas, – oho!
– Palaukite, pirma ir tai paaiškinsiu, – sumojavo Ciūpas. – Ne viskas taip paprasta.
Aš įsivaizduoju... ne – aš ŽINAU, kad daugelis iš jūsų turite svajonę, kuriai įgyvendinti reikia nemažai pinigų. Pavyzdžiui, šimtinės.
Tiek pūkuotieji, tiek driežai išvertė į Ciūpą akis. Aš irgi išverčiau – kad neatsilikčiau. Kykrė nė neketino atsitūpti.
– Bet jūs neturite atliekamos šimtinės savo svajonei, – tęsė katpuokis. – Tai ką jūs darote? Jūs ateinate čionai, į mano paskolynę ir mes susitariame dėl paprasto dalyko – dėl šimtinės. Aš jums duodu šimtinę, jūs įgyvendinate savo svajonę, o kada nors ateityje grąžinsite man mano šimtinę. Ir dar vieną pinigėlį. Už tai, kad aš buvau geras ir daviau šimtinę. Paprasta?
Visi tylėjo ir galvojo. Netgi aš. Ciūpo sumanymas buvo kažkuo patrauklus. Tik ne tuo, kad jis žadėjo duosiąs pinigų. Ne, kažkuo kitu, sunkiau suvokiamu.
– O, – staiga prabudo Pripas. – Ooo... oo... pone Ciūpai! O šita... šimtinė... Kiek tai bus vienetų?
– Užeik, – paspyrė duris turčius. – Mudu tai aptarsime viduje, mano brangusis Pripai!

<>

Klocas – mano geriausias draugas. Ir nesvarbu, kad jis nei puokas, nei driežas, anei katinas. Klocas yra krikeris. Tai toks peraugęs, sukaulėjęs „driežas“, sugebantis bėgioti ant savo aštuonių mažų kojyčių. Kai prireikia – stulbinamu greičiu. O šiaip – vos kruta. Ir jis nėra itin protingas. Na, lyginant su manimi, jis kaip vienetas, palyginus su mano... mano daug vienetų. Tačiau mes turime šį tą bendro – abu dieviname knispeles. Klocas netgi sugeba jas pričiupti durelėmis, uždarydamas savo viduje. Taip, krikeriai – šaunios būtybės. Galima įlįsti į jų vidų ir pasijodinėti. Kuomet jie laksto visu greičiu, kitiems puokams belieka parodyti uodegą – jie niekada nepavytų. Retsykiais Klocas kvailokai pasvajoja apie tai, kaip būtų gerai paskraidyti.

Ciūpas jau buvo prirašęs visą kalną tošiukų ir nesiruošė liautis. Visi skolinosi iš jo pinigus, galvodami apie savo svajones. Tik mudu su Klocu kiūtojome pakampėje, smalsiai dairydamiesi.
– Klausyk, Klocai, – staiga prisiminiau. – Ciūpas visiems žada duoti pinigų. Ir daug pinigų. Ar bent įsivaizduoji, ką tai reiškia?
– Jis jų visiems duos?
– Jis turi jų pernelyg daug, štai ką tai reiškia, – pasakiau. – Turiu gudrų planą, Klocai. Tokį, kokio dar niekas Slėpynkalnėje nebuvo sugalvojęs. Tu vis dar svajoji skraidyti?
Krikeris pajudino uodegą į šonus, kas turėjo reikšti entuziastingą „taip“.
– Puiku, tada klausyk. Mudu apiplėšime Ciūpo paskolynę, Klocai. Klastingai ir labai gudriai. Pasiimsime visus jo pinigus. Daugybę šimtų jalkodo krištolinių kiaušinių bus mūsų, senas bič...

– Kojas aukštyn!! – staiga pertraukė mano klastingą planą garsus riksmas. – Čia apiplėšimas! Visiems nejudėt, o tai gausit kankorėžį į kaktą! Ciūpai, krauk į maišą visus pinigus, kiek tik turi! Ir nebandyk pasislėpti!
Vidury paskolynės plačiai išsiskėtojęs klykė raudonai dažytas, perkaręs driežas, taikydamasis į minią kankorsvaidžiu. Jis net tirtėjo nuo didžiulės įtampos, o sunkus ginklas aiškiai buvo ne jo nosiai. Tačiau plėšikas neketino pasiduoti. Visi, kas buvo gyvas, griuvo ant nugarų. Tik aš likau pasislėpęs už nugriuvusio Kloco, nors šiam kankorėžiai turėjo būti visai nebaisūs.
– Mjau, tik nešaudyk! – sukvykė Ciūpas, nelabai žinodamas, ką tokiu atveju reikėtų daryti. – Štai, aš turiu maišą su dviem šimtais jalkodo kiaušinių!..
Man net uodega nusviro.
– Kelk čionai, persirijęs katine! – narsiai stūgtelėjo driežpalaikis.
Negalėjau žiūrėti, kaip maišas su gėriu pereina į svetimas rankas.
– O kur tu jį dėsi, Kėža Bilimorti? – šūktelėjau iš už „negyvo“ Kloco. – Juk kiekvienas čia esantis žino, kas tu toks esi! Kur tu pabėgsi?
– Tu mane pažįsti?! – sudrebėjo driežas. – Aš juk nusidažęs!
– Eik jau, Kėža, tavo snukį ir balsą kiekvienas čia pažintų net ir vidury nakties, – pasakiau, narsiai liuoktelėdamas ant draugo pilvo.
– Taip taip, Bilimorti, kur gi tu pabėgsi? – sukniaukė Ciūpas iš už prekystalio.
– Tylos! – susitvardęs Kėža spustelėjo nuleistuką, smarkiai įsuktas kankorėžis įstrigo lubose. – Nagi, judinkis, Gaudykuodegą! Tu ir tavo draugelis Klocas būsite mano įkaitai! Klocai, stokis ant aštuonių ir daryk savo duris! Aš tave nuvarau!

<>

– Tu paskutinis niekšas, Bilimorti! – šnypščiau ant patogiai įsitaisiusio driežo. Dabar jis taikėsi man tiesiai į tarpuakį, apžergęs maišą su pinigais.
Klocas skuodė visu greičiu, o mums iš paskos – dar du krikeriai, neatsiliekantys nė per nago juodymą. Pro šalį švilpė uolos ir akmenys, aš jau vargiai besuvokiau, kur mes traukiame. Girdėjau konsteblio Bubo staugimą už nugaros – jis jodinėjo ant vieno iš besivejančių, retsykiais paleisdamas šūvį iš savo kankorleto.
– Čiaupkis, Gaudykuodegą, – pravėręs duris, Bilimortis atsakė Bubui dar vienu kankorėžiu. Žinoma, nepataikė.
– Aiii! – sukvykė Klocas, stryktelėdamas į orą, – aš suprantu, kad plėšikas jis, bet kodėl į MANE šaudo?!
– Vairuok, kaulo sutrauka! – rėkė Kėža.
– Nebegaliu daugiau, NEBEGALIU! Aiii!...

Pastebėjau, kad jis suka tiesiai prie skardžio. Man pasidarė bloga.
– Klocai, savižudi!.. – suriaumojau, įsitverdamas nagais, kur atrodė patikimiau.
– O tu pekla... – paantrino Bilimortis. – Duris daryk! DURIS!!!
Jis išskrido lauk iš bėgančio krikerio, pamiršęs svarbiausią reikalą.
– Nebešok! – surikau. – Pinigai jau mūsų, KLOCAI!
Bet žemė po krikerio kojomis baigėsi, aš prilipau prie lubų.
– Skrenduu–uuu!..
– Debilas! – tepasakiau jam.

<>

Pinigai sudužo, kuomet Klocas voliojosi susisukęs į kamuolį slėnio dugnu, per žoles ir krūmus. Laimė, kad manęs nesutraiškė.
Dabar jis trepsėjo vietoje vėdindamas savo vidų nuo ištekėjusių krištolinių kiaušinių smarvės. Laižiau savo sidabrinį kailį nuošalėje, galvodamas apie dalykus, kuriuos galėjau nusipirkti. Kiaušiniai buvo pasenę, visai neskanūs.
– Ė, Gaudykuodegą! – pašaukė Klocas.
– Ko?
– Pažįsti šią vietą?
Apsidairiau. Slėnis lyg ir pažįstamas – toks žalias,  apsuptas kalvų, nutviekstų paskutinių saulės spindulių.
– Bene Grošo slėnis?
– Aha. Sako, knispelių čia daugiau nei bet kur kitur.
Klocas suvizgino uodegą.
– Pinigų vis tiek nebeturime, –pastačiau ausis.
– Aš uždarau, tu pjauni? – išsišiepė krikeris.
– Tu uždarai, aš pjaunu, – sutikau.

Danguje lėtai sušvito trisdešimt du paguodos mėnuliai...