2009 05 09
Kažkur
sėdi, kur baigiasi liūtys.
Nemąstant jaučiu,
jog pabėga
Minutės.
Praslenka pilnatys ir
Prilimpa prie tavo delnų. Kažkas
Švyti lange ir smeigtukas prie
Sienų naktį prisagsto. Jaučiu,
Jog tai tu, nematoma ryto
palauke,
Įsileidžiu ramybę
vidun. Nebemoku
Gyvent nematydamas,
kaip keičias
Ramybė ir
perauga
į giesmę
tavo širdy.
Jau puošiasi
medžiai ir meta save
Ant prabėgančių paukščių,
Įstringa Laike. Sekundė,
po to valanda, kai
Nesuvaldome savojo laiko –
jis keičia netgi save.


žiūrintis dangun








