Dievas čia kiekvienam padalino po lygiai:
Artojui po plūgą ir moterį, nešančią valgyt,
Po grumstą ir daigą, iš delno išdygusį,
Po vieną ryte skambiai plakamą dalgį.
Nieks neklausė žmogaus, ar jam noris gyventi.
Neatsakė žmogus, o ir Viešpats protingai tylėjo.
Tiktai žemė svaigi, kur nubridusios šimtmečių gentys,
Kur su jaučių banda basas ainis praėjęs...
Ir kai tūkstančiai metų varnėnais į praeitį skrenda,
Iki šiandien dar gyvas artojas, nuo darbo suplukęs.
Ir iš užančio nieko netraukia, tik maldą,
Ir kaip duoną ją deda į virpančias lūpas.
Ir iš užančio nieko netraukia, tik maldą,
Ir kaip duoną ją deda į virpančias lūpas.
Va čia nuostabu. Tikrai labai nuostabu. Na, ne tik čia, visur čia labai gražiai, bet paskutinės eilutės man patiko labiausiai.
Man atrodo, kad žmogui šiam eilutės pačios upeliais plaukia, ir nuostabu taip manyt, tad, prašau, nepaneik šių žodžių.;}
Taip pažįstamai ir šiltai. Nepykit už palyginimą, bet beskaitant Jūsų eilėraštį mintyse pavadinau tuo šiltu vilnoniu pledu, į kurį susisuki, kai prie laužo besėdint vėjas pakyla. Toks pats geras jausmas perskaičius :)