Brutenio tauta, savižudžių ir alkoholikų tauta

Skaitau eilėraštį apie prūsų valdovą Brutenį ir negaliu jo skaityti literatūriškai. Nežinau kodėl, bet man jis nesukelia jokios poetinės pajautos. Todėl skaitau jį visai kitaip: religiškai, istoriškai, galų gale turbūt net archaiškai – čiupinėdama kaulelius, vartydama, apžiūrinėdama prieš šviesą, žodžiu taip, kaip senovinis žmogus, kuriam gali būti pasakyta, ir ne kartą, kad tai itin geras daiktas, bet jis vis tiek patikrins viską savo rankomis, savo protu, savo piršteliais apčiupinės.
        Matyt rašo koks prūsų palikuonis, nes ir visas eilius – vien prūsiška dvasia nulipdytas, prūsų dievybių prikimštas. Lietuvis galgi labiau į savus dievus orientuotųsi, savų šaknų paieškotų, užuot taip mielai čiupdamas svetimą. O gal lietuviai per amžius buvo dvasios ubagai ir nieko savo niekada neturėjo, gal tie mūsų dievai su prūsais visada bendri buvo? Iš kur man žinoti, paprastam ir  archaiškam žmogeliui, todėl mąstau sau ir narstau kaulelius toliau taip kaip moku.
        Jei jau prūsas, tebūnie prūsas, bet kodėl jis savo šaknimis ir savo dievais laiko tuos, kurie, kiek man žinoma, visai ir ne jo yra? Ypač po šitokių eilučių tai užkliūna:
Perkūnui, antai, šiokį tokį pakaitalą
sumąstėm, dievų dievas esą, maža ką
nesavas, įpilk dar, Bruteni, įliek.
        Kiek suprantu, tai čia turbūt katalikų Dievas tuo pakaitalu laikomas, bet jei pakaitalas keičiamas pakaitalu, tai gal ir nevertėtų tokios didelės nuoskaudos reikšti, taip vos ne rypaute rypauti prie alaus bokaliuko? Pasižiūrėkime kaip ir kada pas amžinybėje besiilsinčiuosius prūsus atkeliavo valdovo Bruto priimti ir pagarbinti dievai, kurie, beje, jo tautos nuo išnykimo nesugebėjo išgelbėti. Tai gal sakau ne tuos dievus prisiėmė Brutas, gal valdovas padarė didžią klaidą atsisakydamas savo Deivės Motinos ir svetimus įsileisdamas? Gal tada Ji nuo jo tautos ir nusigręžė palikdama tiems naujiesiems, susinaikinimo dievams? Ar jums neatrodo logiška, kad tauta, priėmusi tokius dievus ir atlikinėdavusi bei skatinusi tokius ritualus taip ir baigė?
        Taigi pažiūrėkime iš kur tie dievai. „Sovijaus mito ištakų autorius ieško pirminiuose palaikų deginimo papročio židiniuose mesopotamijoje – Šumere ir Akade VI – V tūkstant. pr. Kr. Teigiama, jog būtent iš ten šis Sovijaus mitu grindžiamas paprotys kartu su vario ir žalvario kultūromis atkeliavo į Europą bei 1600-1200 m. pr. Kr. Plačiai joje įsitvirtino (p. 59-60). Manoma, kad į baltų žemes ši tradicija atėjo iš Vidurio Europos 1300-1200 m. pr. Kr., kai baigėsi gan taikios koegzistencijos metas tarp religinių autochtoninės Senosios Europos ir atvykėlių indoeuropiečių sistemų ir buvo griežtai nutraukiami ryšiai su Deivės Motinos kultu (ten pat. 185) “
        „Artėjant erų sandūrai, autoriaus nuomone, baltų krašte buvo grįžtama prie archaiškųjų  deivės Motinos religijos tradicijų ir liaujamasi deginti palaikus. Baltų žemėse tuolaik vėl turėjo įsivyrauti Deivės Motinos kultas... “
          „V- VI a. didžiojo tautų kraustymosi šurmulys vėl aktualizavo senuosius indouropinius baltų religijos dėmenis. Mitologinėmis didžiojo kraustymosi epochos realijomis, atskleidžiančiomis vakarų bei rytų baltų religinio ir socialinio gyvenimo to  laikotarpio pokyčius, čia kaip tik ir laikomos legendos apie Videvutį, Brutenį bei Šventaragį. Manoma, kad IV a. Pabaigoje pietines bei rytines baltų žemes liečiant tautų kraustymosi bangoms baltų bendruomenėse ėmė stiprėti karių sluoksnis, kuris, Beresnevičiaus nuomone, ir įgyvendino religinę Šventaragio reformą, siekiant religinės, o galiausiai ir politinės krašto vienovės. Teigiama, jog reforma pagrindė palaikų deginimo ritualą ir aktualizavo kalno-dangaus mitiką bei įtvirtino „naują“ dievų panteoną, kuriame dominavo dangiškasis – perkūnas. “
        Kaip matome iš pateiktų citatų, Deivės motinos kultas dar buvo bandytas gražinti, tačiau, visos tautos nelaimei, nugalėjo kariai, o kaip žinome – kas pakelia kardą, tas nuo jo ir žūva.
        Toliau domiuosi tomis į prūsus atneštomis ir jų prigimtinių šaknų nesiekiančiomis dievybėmis, tomis, kurias pamini gerbiamas autorius savo kūrinyje – Patrimpu ir Pikuoliu. Apie Pikuolį iš viso, manau, neverta net kalbėti, lai kiekvienas pasidaro savas išvadas...
„Pikuolis (Pikulas, Patulas, Piktulis, Drebkulis, Dargūnas, Galūnas, Ragočius, Pikčius, Pragarėlis, Tratintojas) – trečiasis prūsų trejybės dievaitis. Jis susietas su mirusiųjų pasauliu, laidojimo papročiais ir apeigomis. Tai požemių, tamsos, pykčio, nelaimių dievas, buvęs labai bjaurus ir piktas dievas. Užrūstinus jį, permaldauti be kraujo buvę sunku. Vaizduojamas seniu mirtinai išbalusiu veidu, su didele žila barzda, raudonais drabužiais, galvą apsirišęs balta skara. Pikuolio simboliai buvo pamautos ant ragotinių trys kaukolės: žmogaus, jaučio ir arklio. “
        Pasakysiu tik tiek, kad  kaip žmogui, kuris eilėraštyje graudenasi dėl daugybės drožtų Rūpintojėlių atsiradimo ir per tai nebesuradimo vietos tų trijų kaukolių pastatymui, truputį per... na gal per silpnoka kiek, žmogiškai taip per silpnoka. Juk kiekviename alaus bare, kurių dar neokupavo Rūpintojėliai, laisvai atsirastų  vietos toms  trims kaukolėms.
        Patrimpas charakterizuojama šiek tiek geriau: „ senovės prūsų upių ir šaltinių dievas, greičiausiai garbintas XVI a. Manoma, kad Patrimpas susijęs su pavasariu ir jo derlingumu. “
        Tačiau vis tiek, žiūrėčiau taip, ar anaip, abu jie yra iš tų daugelio primityviųjų žmonių dievybių, kai kiekvienai sričiai kuruoti buvo susikuriamas dievas idant žmonės išvengtų stichijų ir sulauktų gausaus derliaus. Tais dalykais, kuriuos mums siūlo Kristus čia net nekvepia. Viskas susiję su kūnu ir šiek tiek su to kūno aprūpinimu po mirties (ginkluotė, maistas, net artimieji, įdedami „kelionei“). Jei danguj žaibuoja ir neretai net nutrenkia – vadinasi reikia melstis Perkūnui ir t. t.., tada nenutrenks, neištiks nederlius, nevaisingumas ir pan.
        Tai ką gi galų gale gero padarė garsusis prūsų Brutenis, kuris beje, yra dar ir legenda, o ne istorinė asmenybė? Jis priėmė svetimus dievus, paniekindamas ir išguidamas Deivės Motinos kultą, įvedė ir įteisino savižudybę Prūsijoje, negana to – ne tik savižudybę, bet ir masines žudynes: „523 m. prūsų valdovai Vaidevutis ir Brutenis įvedė įstatymus, kurių sąvade buvo teigiama: „Jei žmogus apsunkintas sergančiomis moterimis, vaikais, broliais, seserimis, giminėmis ar pats sirgtų, tai yra jo valioje ir mes leidžiame juos sudeginti ar jiems susideginti, nes mūsų dievų tarnautojai turi ne dejuoti, o juoktis“.
        Ką gi – lietuvių tautai, kuri neretai ir visai pagrįstai vadinama savižudžių ir alkoholikų tauta Brutenio ir jo dievų „sugrąžinimas“ ir garbinimas  būtų visiškai priimtinas. Prieš tai reikėtų tik užkišti gerklę Katalikų bažnyčiai, kuri nepateisina savižudybės (taip pat ir visų kitų ydų – alkoholizmo, narkomanijos, prostitucijos ir t. t., tų ydų, kurių pateisinimui ir įtvirtinimui primityvios tautos net susikurdavo atskirus dievus ir tada jau legaliai galėdavo kelti įvairias orgijas, ir kuo iki šiol žavisi nevaldantieji savo iškrypimų ir paleistuvystės). Taip pat reikėtų užkišti ir tą visuomenės dalį, kuri žiūri į savižudybę kaip į neigiamą reiškinį, ar dvasinį žmogaus pakrikimą, o ne kaip heroiškumą ar kokį itin mielą egzotiškumą: „ Taigi savižudybė - įvairialypis veiksmas, visais laikais svarbus tiek individualiu, tiek visuomeniniu požiūriu. Tai opi ne tik psichikos sveikatos, bet apskritai visuomenės sveikatos problema. “
        O dabar dedu į šalį Ogio eilėraštį su visu Bruteniu ir žiūriu į komentarus. Pradžioje galvoju – nė vieno kataliko. Na aišku, čia dauguma jaunimas, matyt netikintys arba kitų religijų žmonės ir jiems nerūpi. Ir viskas. Bet paskui staiga atsitokiu – taip negali būti! Negali būti, nes kaip matau komentoja toli gražu ne vien jaunimas, o prie viso to, dar pripliusuoju ir nekomentuojančius. Matau vos keletą komentarų, kuriems matyt šis tas nepatinka.
Perkūnui, antai, šiokį tokį pakaitalą
sumąstėm, dievų dievas esą, maža ką
nesavas, įpilk dar, Bruteni, įliek.
        Neįsivaizduojama, kad kataliko galėtų nežeisti toks jo Dievo pažeminimas. Neįsivaizduoju, kad čia, rašykuose, tėra tik keletas katalikų. Juk aišku kaip diena, kad dauguma iš tų, kuriems tai neužkliuvo, krikštija savo vaikus, veda juos prie Pirmosios Komunijos, nueina į bažnyčią per šv. Velykas ir Kalėdas, tai kaip tada? Kokie jie tada katalikai, jei kažkokiam prūsui spjaudant į jų Dievą  tyli?
        Aš galiu suprasti tuos, kurie tyli dėl balų. Galiu suprasti ir tuos, kuriems atsitinka kaip Šv. Petrui:  „Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko. “ Tuos, kurie apsileidę kasdienybėje – darbuose, rūpesčiuose, paprasčiausiuose patingėjimuose arba  panašiai kaip tas muitininkas tiesiog pasako kad yra blogi katalikai. Bet kas yra tie, kurie krikštija tuos savo vaikus, kurie Šv. Velykų rytą nueina į bažnyčią, bet patenkinti ploja kai katalikų Dievas yra žeminimas, o ir patys neretai ir itin uoliai tai daro. Vos nugirdę kokį negatyvų faktą apie katalikų dvasininkijos atstovus platina jį ir skleidžia, jų veiduose nepamatysi graužaties ir skausmo, kad taip atsitiko, atvirkščiai – jis netgi šviečia savotišku pasimėgavimu ir laime. Kas yra jie? Patys neturintys nė lašelio tikėjimo, pliurpiantys ir žeminantys katalikybę, vos ne atvirai kalbantys apie savo netikėjimą, senųjų dievų ilgesį, kad ir dorai apie juos nieko nežinant, bet vis tiek veda savo vaikus prie Pirmosios Komunijos. Kas juos jėga tempia į bažnyčią, kas verčia tai daryti, kas trukdo išsikelti jau minėtas tris kaukoles ir joms melstis???
        Šiandien nerandu jiems jokio prilyginimo.., nebent prilyginčiau šiukšlėms, nors ir tos neturi proto ir todėl nenusipelno tokio pažeminimo. Šiandien mano akyse jie krito taip žemai, kad net Judas stovi aukščiau jų. Jo poelgį bent galima suprasti – pavydas, godulys, garbėtroškiškumas, kerštas už „išduotas“ viltis  patirti dangaus karalystę dar žemėje. O kuo pateisinti žmogų, kuris iš esmės būdamas netikinčiu veda savo vaiką prie Pirmos Komunijos ir t. t. Tai yra amžinoji Prostitutė, Veidmainių veidmainis, Melagių melagis, kurio širdyje Šėtono sostas stovi. Negalvokite, kad lengva tai sakyti, nes tai, ką sakau yra visiškai priešingybė mano natūrai. Atvirkščiai – visada kiti žmonės man atrodydavo kaip stebuklai, mažutėlyčiai stebuklai pilni Visko. Prieš juos jausdavausi tuščia, netobula, klystanti ir nuodėminga. Man atrodydavo, kad tai, kas yra sakoma, deklaruojama, tai privalo būti ir sieloje, taip turi veikti ir protas, mintys, ir tai, savaime suprantama, turi pereiti į jų poelgius. Jei sakai, kad myli, tai bent tą akimirką turi mylėti, jei sakai, kad nemėgsti meluoti, tai turėtum tai daryti taip retai, kad būtų aišku, jog tikrai to nemėgsti, jei esi katalikas, tai ir turi juo būti, nes priešingu atveju esi paprasčiausias kvailys, pilantis pamazgas ant savęs paties.
        Gal jums pasirodys, kad kalbu per griežtai ir kad gal visiškai nuprotėjau, bet aš tik išsakau tiesą, o šiandien mano tiesa yra tokia. Tokia, kad labai daug ką suprantu ir bent iš dalies galiu pateisinti, bet taip pat suprantu, kad šitokių žmonių niekada  nepajėgsiu suprasti ir pateisinti, jie man visada liks tik šiukšlėmis. Kai mano širdyje nebuvo tikėjimo, aš nesilankiau bažnyčioje ir nesakiau, kad esu katalikė. Ir niekas manęs nevertė to daryti. Kai tapau katalike, tai ir esu. Lygiai taip pat neverčiama ir laisva valia.
        Dauguma Lietuvos gyventojų yra laikomi katalikais, nors taip nėra. Rašėte komentaruose, kad jums nepatinka fanatiškosios ir piktos davatkėlės, bet jos tai daro bent jau iš tikėjmo arba noro tikėti. O kodėl jūs laikotės katalikų apeigų, jei širdyje netikit katalikų Dievu ir ilgitės pagonybės? Kodėl  einat į bažnyčią per šventes jei atmetat jos doktrinas? Todėl, kad esat šiukšlės ir teatleidžia man Dievas jei aš neteisi, bet šiandien, pirmą kartą gyvenime, aš suvokiau tuos biblijos žodžius. Ne, ne protu supratau, nes ir ankščiau juos suvokdavau protu, bet niekaip negalėdavau jų pajausti, mano širdis neįstengdavo to perprasti ir aš pasakydavau sau: nesu Dievas, todėl negaliu suvokti visko, ką sako Dievas, bet jei jis tai sako, vadinasi tai yra teisinga ir lai tai lieka, negalvosiu dabar apie tai.
        „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams. “
        „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų. “
        Štai tie žodžiai ir šiandien aš juos pajutau. Širdimi. Patyriau pasišlykštėjimą, kas šiaip jau mano gyvenime yra itin reta ir visada labai nustebina, tiesiog trenkte pritrenkia. Dažnai patiriu įvairių jausmų, tarp jų ir negatyvių (pyktį, susierzinimą), bet Pasišlykštėjimą itin retai. Turbūt ir jį reikia patirti, jeigu tai padeda pajausti kai kurias biblijos eilutes:) Ir dar vienas dalykas, kurį padėjo pajusti ši patirtis – supratau, kad katalikas ir yra pirmiausiai katalikas. Ne lietuvis, ne moteris, ne savo šeimos narys, o narys tos  savo Dievo, paties pasirinktos bendruomenės. Gerai ir puiku, jei jo tauta ir jo šeima priklauso tai pačiai bendruomenei, bet jei ne... Taip jis gali pasitikrinti savo tikėjimą – ar  pasiliks su savo netikinčia tauta ir šeima, ar seks paskui savo Dievą, kad ir klupdamas, kad ir įsižadėdamas trumpomis Petro valandėlėmis, bet seks paskui Jį. Ir tai yra visiška laisvė – laisvė nuo visko, gyvenant tik ta meile, kuri yra tobula.
        Amenzo ir pašvilpkit man: P: DDD

Naudotos citatos iš:
Šventas raštas. Naujasis Testamentas
Alvydas Navickas. Požiūrių į savižudybę aspektai
Jonas Vaškūnas. Nuo mitologinių vaizdinių baltų religinės sistemos rekonstrukcijos link.