chrizanteminis

maniau užsivers it pavargę ir tuščios geldelės,
arba tu jas užspausi nemeilingais žodžių lietimais,
tuštuma, kuri tvyro tarp visai svetimų, nepažintų,
išmėtytų gatvėse, ekrane, net šalia lyg už stiklo,
staiga tapus pačiai svetima visiems ir taip noriai.
maniau, bet jos liko atvertos, negyvos ir šaltos,
kaip prakeiksmas amžiais regėt chrizantemų
nevystantį žaismą danguj, žaižaravimą šaltą,
mirgėjimą Viešpaties soduos naktiniuos.
šiluma užsispaudė krūtinėj, ne jos, tos negyvėlių akys
prilytos žiedų chrizantemų ir jie vis dar krenta.
baltai. tarsi sniegas. lyg amžinas sniegas...
kalbėk. kalbėk su žmonių vaikais jau užaugusiais,
žilstančiais, senstančiais, su jų moterim, vyrais,
atžalynais ir sodais, dar paukščiais ten čiulbančiais,
šiemet kaip niekad taip gausiai, gyvybingai ir veržliai.
ir vaikščiok. prašau, tiktai vaikščiok, kad žingsniai
skambėtų it aidas, kad kristų bangom ir kirčiais
išgraužiančiais uolą. galbūt jos išmoktų juos sekti,
gal pradėtų judėti į garsą kaip mechaninės lėlės,
jų vyzdžiai, sumaitotųjų kūnų vienintelės likusios dalys.
gal jos imtų juos sekti, vartytis ir nukryptų
trumpam, nors minutei poilsio, nuo baltų
chrizantemų snigimo į vidų per amžius ir amžius.