O rytoj bus saulėta

Liftas. Vos pajėgiu nuspausti pirmojo aukšto mygtuką, pasistiebęs ir visu ūgiu įsirėmęs sienos, kad nenuvirsčiau. Šaip ne taip jį įveikiu. Pasigirsta „atsargiai, durys užsidaro“ ir netrukus atsiduriu stiklinės patalpos viduriuose. Dešimtojo aukšto mygtukėlį pasiekti - tikras išbandymas, todėl dažniausiai į namus grįžtu uždusęs ir suskaičiavęs lygiai tris šimtus laiptelių pakopų.

Šiandien šviečia saulė, Martynas manęs laukia apačioje, žaisime ameriketiškąjį futbolą. Pirmą kartą apie jį girdžiu, tačiau Sandra tvirtino, jog dabar tai madinga. Reikės pabandyti. Nekantrauju, nauji dalykai man jau seniai patinka. Tik dažnai lyg į sieną atsimušu vaikams pasakius „ne“. Tada lieku stovėti aikštelės pakraštyje ir stebėti, kaip jie šūkaliodami varinėja kamuolį mušdami nuo vienos kojos kitai.

Šiandien kaip niekada pirmojo aukšto mygtukas pasirodė aukštai. Tėtis man dažnai sako, jog dar metai - ir aš įveiksiu visą tuntą tokių mygtukų be jokio vargo, tada staiga griebia mane ant rankų, prasuka lyg lėktuvėlį lifto palube ir vėl tvirtai pastato ant kojų.

Matyt, invalidei niekada tai nepavyks. Martynas sako, jog ji tik vėpso, ant motinos rankų lyg žuvis pakibusi, seilėta. Negraži.

- Niekada nenorėčiau pasibučiuoti su tokia mergaite. - sako jis.

Aš niekada dar nemačiau invalidės, tačiau labai norėčiau. Vaikai kieme šneka, jog jos nosis persikreipusi, skelta, įsivaizduoju ją lyg triušio ir žuvies hibridą. Fu...

****

Namo stogas, rodos, tarsi kilnotųsi nuo kalbų. Visi, nuo pirmojo aukšto iki pačios palubės puse lupų šneka, jog dėdė Juozas išėjo gyventi į šiukslyną. Vakare, grįžus tėčiui, atsisėdau jam ant kelių ir paklausiau, ar tai dėl invalidės. Tėvas nuleido laikraščio lakštus žemyn, jo antakiai pakilo, atrodė kaip tais atvejais, kuomet būna susirūpinęs. Nieko nesakė, tik pakreipęs galvą kurį laiką žiūrėjo į mane, o paskui vėl paniro laikraščio puslapiuos.

- Gerai, kad aš nesu kaip kiškis ar žuvis, tuomet ir jūs su mama išeitumėt.

****
Vaikai šneka. Jog Juozas grįžo namo, kad jį benamiai išvarė iš ten, pasijuokė iš jo. Galvoju, vargšas ponas kaimynas... Kaip jam vėl grįžti? Visi pasaulio žmonės išeitų šiukšlynan, jei turėtų priziūrėti šitokį padariūkštį. Martynas dievagojasi nugirdęs, jog naktimis invalidė nubunda ir vaikšto po tamsius, snaudžiančius namo koridorius. Aš pašiurpau. Niekada niekada nebeeisiu naktį į tualetą.

Šiandien pavakare žaisime Amerikietišką futbolą. Imu manyti, jog lifto rengėjai kažką sumaišė ir mygtukėlius pakabino gerokai aukščiau, nei turėjo.

Ir šiandien lijo, griaudėjo. Parbėgau namo. Liftas buvo tuščias, todėl teko kopti laiptais aukštyn.

****

Šiandien pasikorė dėdė Juozas. Kazkas prie paradinių namo durų pakabino juodą kaspiną. Gražiai atrodo. Vakarop tėtis virtuvėje gėrė arbatą ir žiūrėjo futbolo rungtynes. Amerikiečiai vėl laimėjo! Jie puikus, jie pirmaujantys, jie visur... Aš irgi norėčiau buti vienu iš jų. Prasitariau tai tėčiui, prieš užmigdamas. Jis atsiduso, užgesino šviesą ir kambario erdvėje likau vienui vienas. O kažkur po tamsius mūsų daugiaaukščio koridorius slankioja invalidė...

****

Martyno šeima išsikrausto į užsienį. Man liūdna, o jis, rodosi, džiūgauja. Nebebus, kas surenka pulką vaikų futbolui. Iš kiemo namo sliūkinau palėta, man nugarą kaitino nepailstanti saulė.
Nunarinęs galvą stovėjau lifte ir laukiau, kol kas nors pakels mane viršun. Laiptais strikinėti neturėjau nei jėgų, nei noro. Nebebus Martyno, Amerikos, teliks tik kiti, kurie mane stumdo. Invalidę turėtų šitaip!

Atsidarė paradinės durys. Lifte buvome trise: moteris, aš ir panarinta mergaitės galva tarp musų. Iškart supratau, jog tai JI.

Nusisukau. Išigandau! Ji leido kažkokius garsus. Jos galva tabalavo kažkur tarp motinos peties ir lifto grindų.

Trečias aukštas, tuoj ketvirtas... Stiklinis lifto vestibiulis ir veidrodinės šoninės sienos mane tarsi suspaudė į mažytį kampą, kuriame nuolatos stoviu mokykloje.

Atsisukau. Ji šypsojosi. Jos plaukuose įpintas juodas kaspinas, lyg jurginas mano močiutės sode. Jos akys žvelgė tiesiai į mane.

Septintas aukštas. Išlipau aštuntajame.

****

Neseniai gauja vaikigalių iš mūsų kiemo buvo nukeliavę į šiukšlyną. Aš nėjau. Ne todėl, jog niekas nebuvo manęs pakvietęs, tiesiog žinojau, kad niekada ten neišeisiu, net trumpam. Aš ne Juozas.

Martynas išvažiavo. Į Ameriką. Tėtis prasitarė, jog kažkokią Žaliąją Kortelę laimėjo. Na ir sekasi jam... Gyvena dabar ir turbūt kiekvieną dieną amerikietiškąji futbolą žaidžia.

O mergaitė, invalidė... Manau, ji nevaikšto naktimis po namą. Negalėtų. Man ramiau. Ir tos akys, spurgas plaukuose ir šypsena... „Rytoj jie išsikraustys, nebijok jos“, kažkada pasakė tėtis. Aš ir nebijau, man tik liūdna, niekas to nesupranta.

Rytoj bus saulėta, girdėjau per televizorių sakant. Gerai... Ir lygiai už 2 mėnesių būsiu trečiokas. Vasaros atostogos. Gal Martyną aplankyti...? Kur ta Amerika? Turėtų būti visai šalimais.

****

Kad ir ką tėtis sakytų, supratau, jog dešimtojo aukšto mygtuko nepasieksiu niekada. Gerai, kad bent Martynas to nesuprato. Ir šiandien lyja. Aš susivėlęs, šypsausi.

Nes sakė, jog rytoj tikrai tikrai bus saulėta.