Gyvenimas kaip akvarėlė. Visa tiesa apie tave

Meilė
Ar žinai, kas yra meilė? Ar supranti, ką ji reiškia? Ar tai, ką jauti yra meilė?
Ir dar daug kitų klausimų apie meilę. Tu galvoji, kad žinai kas tai yra . Taip, tikrai yra žmonių, kurie supranta, kas ji . Jie žino visus atsakymus į daugelį klausimų. Jie supranta, kad mylimas žmogus yra labai svarbus, bet ar tu žinai ir supranti. Tikriausia, kad ne? Dabar paskaityk pirmąją situacija ir pagalvok kaip elgtumeisi tu vietoj aprašomų herojų.
Pirmoji situacija.
Džiuli, rengėsi vakare su draugėmis eiti į mokyklos diskoteką. Ji žinojo, kad ten bus ir Patrikas. Vaikinas, kuris jai labai patiko. Jau keletą metų ji buvo jį įsimylėjusi, tačiau jis į ją nekreipė jokio dėmesio. Šį vakarą ji pabandys atkreipti jo dėmesi, kad pagaliau jis – ją pastebėtų.
Staiga jos telefonas suskambėjo. Ji greitai pagriebė telefoną, atsiliepė.
- Klausau.
- Labas, ką veiki? - pasiteiravo jos.
- Erikai? - neįsitikinusi paklausė mergina.
- Pažinai.... Džiuli norėjau tavęs paklausti... - jis nutilo.
- Ko paklaust?
- Gal norėtum su manimi šį vakarą eiti į mokyklos šokius? - pagaliau pasakė jis.
Mergina labai nustebo. Erikas ją kviečia į šokius, tas pats Erikas, kuris buvo jos klasiokas ir iš kurio ji tokio kvietimo niekada nesitikėjo. Ji nežinojo, ne ką atsakyti. Telefono ragelyje, vėl pasigirdo jo balsas.
- Tai kaip?
- Aš.... Aš, net nežinau ką tau pasakyti.
- Pasakyk tik taip arba ne. Ir aš suprasiu.
Džiuli vis dar dvejojo. Juk ji pasiryžusi ši vakarą atkreipti Patriko dėmesį. Staiga jai toptelėjo mintis. Jei ji nueis su Eriku, tai gal Patrikas ja pastebės.
- Erikai, aš eisiu su tavimi, - ji tai pasakė ne kiek nesidžiaugdama, ji juk pasinaudos juo. -Aš eisiu su tavimi, - dar kartą pakartojo jį.
- Tikrai, - džiaugsmingai sušuko jis.
- Taip, tikrai....
- Aš užeisiu pas tave aštunta. Gerai? - pasiteiravo vaikinas.
- Gerai aš lauksiu tavęs.
- Iki pasimatymo, - džiugiai atsisveikino jis.
- Iki, - ir padėjo telefono ragelį.
Padėjusi telefono ragelį, ji paskambino visoms savo draugėm su kuriomis buvo susitarusi eiti, į šokius ir pranešė, kad su jomis susitiks ten, o ne pas ją namuose.
Iki aštuntos valandos dar buvo likę keletas valandų, tačiau norint, kad ją pastebėtų ji turi šiek tiek pasistengti. Džiuli nuskubėjo, į savo kambarį ruoštis vakarui.

Praėjo tos kelios valandos. Buvo jau beveik aštuonios, tačiau Eriko vis dar nebuvo. Laikas vis ėjo ir ėjo, o jis vis dar nesirodė. Jau buvo gerokai po pusės devynių, kai jis pasirodė.
Išgirdusi skambutį į duris, ji sušuko mamai, kad išeina su draugu į diskoteką ir išlėkė pro durys.
- Kur taip užtrukai? - atidariusi durys pasiteiravo mergina.
- Atleisk dar turėjau, kai kur užsukt, kad nupirkčiau tau štai ką. - Jis iš kišenes ištraukė kažkokią dėžutę ir padavė jai.
- Kas čia? - smalsiai paklausė ji.
- Atidaryk ir pamatysi.
Džiuli iš lėto atidarė dėžutę. Tai ką ji pamatė, ją šiek tiek šokiravo. Dėžutėje nebuvo jokio papuošalo. Ten tiesiog buvo balta plunksna.
- Nesuprantu... Ką tai reiškia?
- Žinau tave nustebino tokia dovana, tikriausiai galvoji, kad aš keistas?
- Visai ne, - nors mintyse galvojo visai ką kitą.
- Tai plunksna, kuri simbolizuoja mano ir tavo draugystę. Turėk ją ir prisimink, kad aš tavo draugas per amžius.
- Tai plunksna simbolizuoja draugystę? - pasiteiravo Džiuli.
- Ne tik ją, vieną dieną tu suprasi ką reiškia tau šita plunksna.   
Džiuli įsimetė dėžutę su plunksna į rankinę. Nusišypsojo Erikui ir ištarė.
- Manau jau pats metas keliauti į diskoteką.
- Eime.. - linksmai tarė jis.
Kol jie ėjo, mergina galvojo apie keistąją dovaną. Kodėl jis padovanojo, kažkokią plunksną, ir prieš ją liko kvailio vietoje. Nejaugi jis toks keistas, galbūt ji padarė klaidą, kad sutiko su juo eiti į mokyklos šokius. Gal dar vertėtų pasakyti jam, kad ji nenori eiti su juo, tačiau nedrįso jo įskaudinti. Nors dovana ir buvo keista, tačiau jis ją dovanojo iš visos širdies. Ir jai reikėtų už tai atsiliginti.
Kai jie įžengė į šokių salę, ji pasakė Erikui, kad greit grįš, tik pasisveikins su keliomis savo draugėmis. Ji, jį paliko vieną ir priėjo prie savo draugių. Papasakojo apie gautą dovaną. Aišku visos jos draugės iš tokios dovanos pasišaipė, ir Eriką išvadino kvailiu. Nors Džiuli ir atėjo su Eriku, tačiau visą vakarą su juo nebuvo, ji jį paliko stovėti viena, taip ir nebepriėjusi prie jo daugiau. Jai buvo gėda, kad ji išvis atėjo su juo į diskoteką.
Kai diskoteka ėjo į pabaigą Erikas priėjo prie merginos ir jos draugų.
- Džiuli, gal pašoksi su manimi, nors paskutinį šokį?
- Girdėjai mergyt jis tave šokti kviečia, - nusijuokė kažkuri jos draugė.
- Erikai, aš net nemanau, su tavim šokti, tu esi kvailys, tik kvailys gali tokį šlamštą dovanoti. O dabar gali ir dingti iš čia, nes mane erzina tavo buvimas.
Erikas jai neatsakė, tik pažvelgė jai į akis, plačiai nusišypsojo, apsisuko ir dingo minioje.
Praėjo keli mėnesiai, po tos dienos, kai Džiuli įskaudino Eriką. Po tos dienos jie

4.
nebebendravo, nei mokykloje, nei kur kitur, Apsimetė, kad vienas kito ir nepažįsta.
Vieną diena pas Džiulį užsuko jos gera draugė Lukrecija. Jos ilgai šnekučiavosi, kol galiausiai Lukrecija, jai pasakė, kad draugauja su Eriku.
- Lukre tu draugauji su tuo mėme? - netikėdama savo ausimis paklausė Džiuli.
- Nevadink jo taip, jis ne kvailys, jis nuostabus vaikinas, tik tu jo nesugebėjai įvertinti, ir siekei Pato meilės. Tavo žiniai, ir jis man padovanojo baltą plunksną.
- Ką, - pradėjo juoktis ji, - ir tau padovanojo plunksna, negaliu patikėti ir iš kur atsiranda tokių mulkių.
- Tu bent žinai ką reiškia šita plunksna? - pasiteiravo Lukrecija.
- Tai aišku prisimenu, kaip jis sapaliojo kažką apie amžiną draugystę. - dar kartą nusijuokė ji.
Lukrecija pažvelgė į ją ir tarė.
- Tu klysti, jei manai, kad žinai ką ji reiškia, nė velnio tu nežinai. Aš tik dabar supratau, kas tu per žmogus, o žinai tau Patrikas tinka į poras. Jūs abu iš vieno molio drėbti.
- Kas tau darosi Lukre, - nustebusi tarė Džiuli, - gerai, jau gerai aš daugiau nebekalbėsiu apie tavo vaikiną blogai.
- Ne čia esmė Džiuli, ne čia.... Aš tau pasakysiu, kodėl Erikas man padovanojo plunksna. Jis norėjo mane išbandyti, norėjo pažiūrėti, kaip aš reaguosiu. Ar ji, išvadinsiu kvailiu savo draugų akivaizdoje. Tačiau, aš taip nepasielgiau, aš jo nepalikau vieno, kaip tu tai padarei, visą laiką buvau su juo. Ir po kelių dienų jis man pasiūlė draugauti. Iš rimtųjų tą plunksna ne reiškė nieko, tai buvo išbandymas. Ir aš ta išbandymą laimėjau. O tu ... na pati žinai, ką tu darei. Ir dar Džiuli aš nebenoriu būti tavo drauge nebenoriu.
- Lukre, ką tu..
Tačiau Lukrecija jai baigti neleido atsistojo ir iš ėjo iš jos namų. Ne tik iš jos namų, bet ir iš jos gyvenimo. Daugiau niekada jos nebebus draugės.
Tik dabar Džiuli suprato, ką ji padarė ir kaip įskaudino Eriką. Ji buvo nesupratinga, tik dabar ji suprato, kad čia ne jis kvailys, o ji kvaiša. Džiuli pradėjo raustis po savo daiktus ieškodama dėžutės su plunksna. Niekur jos nerasdama ji prisiminė, kad ta vakarą ji- ją išmetė, kaip niekam tikusia dovaną. Kai pagaliau jai „atsirišo akys“ ji susigūžė ir pradėjo verkti. Verkti taip kaip niekada nebuvo verkusi. Ji suprato ką praradusi. Užverktomis akimis ji susirado telefoną, surinko Eriko numerį. Kol Erikas atsiliepė, jai atrodė, kad praėjo amžinybė.
- Klausau.
- Erikai! - sušuko mergina, -čia Džiulija.
- Supratau, kad čia tu, -stojo mirtina tyla, po kelių akimirkų Erikas vėl prabilo, - ko reikia?
- Aš... - vos pratardama išlemeno ji- aš labai atsiprašau, kaip tą vakarą pasielgiau su tavimi. Aš tik dabar supratau, ką reiškia toji plunksna. Aš noriu būti su tavimi.
Erikas tylėjo, galiausiai tarė.
- Jau per vėlu Džiuli, jau per vėlu. Dabar aš draugauju su Lukrecija. Ji šauni mergina. Ir dar Džiulija nebenoriu, kad man skambintum, pamiršk mane, kaip tai
5.
padariau aš. Įsivaizduok, kad mes nepažįstami. Nebeskambink.
- Erikai...
Tačiau jis nieko nebeatsakė ir padėjo ragelį. Dar šimtus kartų  ji bandė jam paskambinti, bet jis nebeatsiliepė. Mokykloje taip pat nebendravo. Tai buvo gera pamoka Džiuli, iš kurios ji pasimokė.