Aš tai šiaip išvis eilėraščio nesugebu išspausti, na, nemoku eiliuoti ir vsio. Buvo keleas bandymų, tačiau pasižiūriu į juos ir kakū eina, gėda.
Ir šiaip su kūryba taip būna. Tik po metų kitų pamatai aiškiai savo klaidas.
Ėjimas pirmyn, štai kas, kaip Pilkė sakė. Ir nueisi, jei surasi.
Dar kartą sėkmės.
Perskaitęs pirmąją eilutę pamaniau, kad tai ženklas jog pradės kunigas kalėdoti. Tuomet visos nevalaikos apsikuopia.O štai toliau eina tokie dalykai, kurie ir kunigams yra ne tik kad neįveikiami, bet kai kuriems ir nesvetimi.Erškėčių krūmas apgaulingas augalas. IŠ toli gan gražus, bet prisilietus duria. tenka tik apgailestauti, kad ta jų (erškėčių) atmaina kuri apsigyvena žmoguje, ta kuri užkloja meilę, šilumą gerumą, duria ne krūmo savininkui, bet kitam, net labai artimui žmoui. Skaudus eiliukas, bet teisingas.