Šklėriai (4)

4. Miestas bus

Vidinio šypsena gera.
Suspaustos lūpos,
O kampučiuose – duobutės.
Jose sukritęs laikas degt nemoka.
Šviesos ir akyse yra,
Tačiau daugiausia - čia.
(Kiti jas – duobutes-
Žvaigždutėmis vadina).
Ir kai Vidinis šnekesius dėlioja,
Tyliu, vaidindamas rimtuolį,
Išklausantį įdomų pašnekovą,
O iš tiesų galvoj mintis kita:
„Šis mano velnias - angelas
Vėl pasakėlę seka.
Kada užtrūks jo šnekalų karvutė?
Bičiuli, būtum vaikis tu
Paklausčiau, ar nenori.. kakū“.
Bet žilas plaukas, metai išnokinti
Ir nuolaužom dangaus
Kaip kosmosas
Pripildyta vaizduotė,
Neleidžia man
Numauti žilagalviui kelnių.
O šiandien jau kitaip:
Atrodo, pasiilgęs laukiu
It žinią gavęs iš toli –
Sugrįžta ištikimas draugas,
Išsaugotas tikėjimu ir viltimi.
Ir pajaučiu,
Kaip nedėkingai slenka laikas -
Prašai, meldi - greičiau! greičiau!
O jis it tyčia - vis lėčiau.
Bet ir laukimas baigias.
„Vidini, - pašaukiu mintim, -
Diena užges, tamsa užslinkus.
Aukštakalnį apgaubs migla
Ir bus jai nesmagu
Saulėlydyje neišgirdus
Tavęs su pasaka gražia.
Kur pradingai, kai reikia žodžio,
Išeinantiems atgal sugrįžti.
Pavargo griežti smuikas žiogo,
O Šklėriai liko be jaunystės.

VIDINIS:
Tai štai kiek mūsų čia -
Tu, aš ir mudviejų knyga.
O! kaip gražiai pasenom...
Pavydas diegia sielą,
Net negaliu suprast,
Kokia  mintis užkliudė Dievą,
Kad  prie lazdos dar
Atsirastų žmogui pareiga.
Na, pasakyk! 
Kas gali būti dar gražiau -
Tušti namai ir tuščias kiemas
Kur tik  pažvelk - nėra žmogaus
O paklausyk
Ką jis, po kojomis giliai,
Šklėrių granitas kalba.
Suprasti lengva jį,
Bet patikėt sunku
Todėl ir aš bijau ištart tą žodį.
Daug metų, kai abu
Nuo lopšio atskirti.
Nors bridom purvą,
Mynėm molį,
Nors neretai ir alkani,
Bet nepamiršome svajoti.
Ir  vis dėlto, Pranuci, kaip baugu
Ištart žodžius:
- Čia miestas  bus...
Girdi? Jau ištariau:
Čia mistas bus!


Ir kaip ietis smeigta
Įstrigo žemėje ir stovi
Kaip stabas, gyvastį praradęs.
Man irgi darosi negera -
Garuoja vandenys,
Aptemsta dūmais žemė
- [i]Vidini, prakeikti abu
Dar niekas šitaip nemelavo
Kaip šiandien tu.

Vidinis:
- Tylėk! Aš pavargau,
Tačiau laimingas kaip dangus
Nes pirmą kartą Šklėrių,
Granitą žemėje matau
Sunkus jis. Apsakyt nemoku,
Bet ir nereikia, NES  -
Girdžiu, jaučiu, žinau -
Čia  miestas bus...
Ir nemanyk, kad kvailas
Ar aptingęs  mintimis -
Ir  man nerūpi sužinoti
Kaip gali šitokia  būtis
Ištikti skaudų kraštą -
Žmogaus nėra,
O miestas bus..
Saulėlydi, sustok!...
Matyt, atėjo laikas susivokti:
Jei angelai - tai jie ne tik danguj,
Jei angelai - jie ir po kojom
Po velėna giliai,
Pasaulį kuria
Pagal kantrybėje
Ištartą žodį.
      --------