mano siela

pažinau tave, mano siela, kai gyvenimo taką iš po kojų patraukė
ir liko tik galas -  su baime ir gėlėmis, gėlėmis ir baime.
žieduose tarpo žodžiai tapdami bičių duona - šventais sakramentais,
baimėse žodžiai skambėjo tuščiai dūgzdami po tikėjimo indą,
daužės, trankės į jo sieneles, aimanavo ir šapas po kojom
į kalną aukščiausią išaugdavo. susigūžti ir verkt pasislėpus tada bemokėjau,
tūkstantį ir vieną kartą turėdavau tarti žodžius kaip paskutinė netikinčioji,
kol jie virsdavo kūnu ir kraujas, įsiliejęs į manąjį,
judino širdį pakelti rankas ir jus apkabinti, paguodomis guodusius.
troškau jas dėti ant jūsų galvų, kad kartotumėt tūkstantį kartų ir vieną:
Dievas yra, tik aš negaliu jo pajusti, šaukiuosi. Dievas yra.
atsiliepk, mano Viešpatie, ir atsiųsk pajautimą ramybės, gal šapą ir pats nusikelsiu.
nors sunkiausią akimirką – šapą nukelk ir aš vėlei pajusiu.
pažinau tave, mano siela, - buvai prostitutė, nes galėjai mylėti tiktai už meilę.