Skolon prašysiu

Neišsinešdamas liūdnų minčių
Vėl vėjas liūdesio verpetuos sukas,
Nesuprasdamas visai kodėl kenčiu,
Nuo šokio ar iš sielvarto padūkęs.

Dygliuotas Ne išdegino akis,
Į streso narvą širdį užrakino.
Tik pamėtė nuo jo raktus viltis,
Prisiminimai liko užbraukimui.

Žilas laikas užmarštin jau traukias, -
Prarajon nustums nežinoma galia.
O dangus be laimės apsiniaukęs,
Atsuko nugaras fortūna ir dalia.

Ir juokiasi likimas atžarus
Vyniodamas į užmarštį, lyg drobėn,
Visas mano akimirkas žavias,
Kurios jau niekad neišnyks, atrodė...

Nuoskaudom išmintas sieloj takas
Jau nepraeinamais užžels usnynais.
Niekas nepaklaus, kaip gi man sekas
Bristi per nepriteklių pusnynus.

Aš likimo vėl skolon prašysiu
Viziją svajingą man atnešt sapnuos. -
Tave, mieloji, noriu aš matyti,
Išgirsti žodžius nebaigtos dainos.