Tikra...

Išdegink mane,
Kaip pievas pavasarį degina,
Paversk mano sielą
Juodais pelenais
Ir lauk kol atgimsiu bebaimiu paukščiu.

Įkalink mane
Į narvą auksinį vienatvės,
Maitink nežinia
Iš plieninių delnų
Ir lauk kol ištarsiu žodžius, kurių nežinau.

Įstumki mane
Į paniekos gelmę,
Klupdyk išdidumą
Ant ilgesio šukių
Ir principus abejingumo dulkėm užberk.

Naikink mano laimę,
Vilties nepalik...
Tik liaukis kartoti, kad mano jausmai netikri.