Menas ant sienų (nedidelis nežurnalistinis tyrimas)

Pastaruoju metu ėmiau ir susidomėjau šiuolaikiniu rašytiniu folkloru. Vieninteliu (išskyrus SMS‘us), kurį „šiuolaikiniai“ žmonės vis dar rašo. Kur? Vienintelėje vietoje, kur rašyti turi galimybę. Taigi, ant sienų.

Susidomėti paskatino vieno lietuviško kaimo muzikos mokykloje, tolimame aklino koridoriaus kampe rasta skelbimų lenta - su telefonų numeriais ir adresais, dialogais, diskusijomis ir šiaip pareiškimais. Kada nors tai išanalizuosiu ir čia pateiksiu, bet dabar neturiu galimybės.

O kol kas tiesiog pasigilinau į šio meno istoriją. Ką ant sienų rašė žmonės prieš dešimt, dvidešimt, trisdešimt metų? Ar jiems rūpėjo tie patys klausimai, kaip ir šiuolaikiniams „rašytojams“? Kaip tikras archeologas leidausi į katakombas ir atlikau „a la kasinėjimus“.

Katakombų vaidmenį atliko mano namo rūsys, kuriame galima rasti visokiausio gėrio – pradedant „Anties“ plokštelėmis užkimšta skyle ir baigiant į grindis įbetonuotais dviračių rėmais. Bet atkreipkim dėmesį į sienas.

Vienas ryškiausių ženklų - žaliu pieštuku išvedžiotas užrašas „Čia kankinosi šernas“. Tiesiog šiaip sau, per tris baltas plytas, maždaug dviejų metrų aukštyje (ne kiekvienas pasiektų). Toliau - tarybinėse parduotuvėse naudotu trafaretu (per jį rašomos kainos, jei kas pamena) darytas mįslingas įrašas, kurio turinys - žodis „BOBA“. Kas turėta omenyje - ar „boba“, ar rusiškas „Vova“, lieka neaišku. Paslaptys... Dar į akis krenta juodi (grafitas arba anglis) rašmenys, besitęsiantys per visą sieną ir primenantys Pinkfloydų laikus. „VALIO NEGRŲ KVARTALUI!!!!“ - skelbia jie, ir užveda ant minties, kad į aštunto dešimtmečio Lietuvą (berods įrašas yra tų laikų) kukluksklanas tikrai nebuvo prasiskverbęs.
O dabar - mano mėgstamiausi. Visa serija, kuriai kadaise dažų nepagailėjo kažkoks vietinis pankas, tame rūsyje įsiamžindamas bene ant kiekvienos sienos. Jis tikrai mėgo roką, ir už tai vargšelį galima pagirti. Bet gramatika...
„Mettalika“ (klaidų netaisau) - skelbia vienas riebus juodas gafitis. Pareiškiam užuojautą Hetfildui ir keliaujame toliau. Iki užrašo „AS/DS“. Ant tos pačios sienos, kiek toliau - „Skorpijons“, už kampo - „Roling Stounes“. Ir kažkaip visai negražiai šiame parade atrodo vienintelis normalus užrašas „Katedra“. Meškėla turėtų jaustis įžeistas.

Fainai (kitokio žodžio nerandu) ryškia rožine spalva blizga bent dešimtmečiu vėliau darytas užrašėlis „Back stryt boys“, kurio autorius (nors greičiausiai - autorė), matyt, taikėsi prie pradininko stiliaus. Tame pačiame koridoriuje juoduoja kita rašysena išvedžioti „The Beatles“, „Animals“, ir (kažkodėl) „Ozzy Osbourne“ vardai, kuriose klaidų nėra. Net neįdomu.
Artėjant prie išėjimo, rajonuose, kuriuose daugiau šviesos, randami jau šiuolaikinių „rašytojų“ pėdsakai. Tipiniai tokių pavyzdžiai - „Ieva kalė“ ir „Agnė (necenzūrinis žodis) su (plotelis, kuriame nugremžtas tinkas. Turbūt buvo kažkieno vardas, kurį savininkas pernelyg energingai pašalino)“. Palyginus su giliau esančiais darbais jie meninės vertės neturi.
Daugiau nieko įdomaus rūsyje nėra. Bet aš, pagautas azarto, kylu aukščiau, ir randu namo laiptinę; joje - visas lobynas, vertas įamžinimo knygoje.

Iškart pasakau savo favoritą. Trečias aukštas, prie pat lango. Įrašas darytas juodu markeriu, numanomas amžius - apie penkiolika metų, gal ir daugiau (bent jau prieš dešimtmetį, kai atsikrausčiau į šį namą, jis jau buvo, ir ne pirmos jaunystės). Įsiskaitykit: „Ką, jūs manot aš ne Amerikonas? Žinokit aš turiu gumą. Tik dabar ją palikau šiūkšlių dėžėje, dėl to jums bus tris kartus skaniau!“. Va šitaip.

Daugiau panašaus pobūdžio pasisakymų nėra, vyrauja skaičiavimo operacijos, sudarytos iš dviejų vardų, pliuso, lygybės ženklo ir raidžių „KML“. Labai vertingi yra balta kreida daryti įrašai, esantys prie kiekvieno buto durų, deja - dažniausiai nepataisomai sugadinti, nuplauti arba subraukyti. Kelis man vis dėl to pavyko atkurt, ir aš nepasigailėjau.
„Aistukė kekšė aina ji“; „Mangės tėvai čia gyvena“; „Šičia negyvenu aš“ - tipiškiausi pavyzdžiai, kurių autentiškumą galiu patvirtint, kadangi mano bute seniau gyvenusi Aistė išsikraustė devyniasdešimt septintaisiais, jau būdama padoraus amžiaus, o įrašas darytas jos jaunystėje.

Pirmame aukšte, ant elektros skaitiklių dėžės yra tęsiamas populiariausių grupių sąrašas, greičiausiai - devinto dešimtmečio pradžios arba vidurio. „Aš myliu rokerį Luką“ (išgremžta dažuose, tam fizinės jėgos gali turėti tik vyras. Pedofilija klesti, ar kaip suprast?), „Puolerizuoti stiklai“, „Jūros akmenėliai“ (jei kas žino tokią grupę, praneškit), „Hiperbolė“, „Žas (kita spalva, kiek mažesnėmis raidėmis pridurta:) inai“ ir „SEL užmušiu“ (abu žodžiai rašyti tuo pačiu raštu ir spalva). Dar keleto keiksmažodžių neimsim domėn.

Finalinis akordas – menas penktajame aukšte. Maždaug keturių ar penkių metrų aukštyje sienoje yra skylė, vedanti į mano buto sandėliuką, kurią kadaise kažkas tiesiog užtapetavo iš vidaus. O išorėje ji uždengta nedideliu lapeliu, ant kurio matėsi paslaptingas užrašas. Aš nebūčiau aš, jei vieną gražią dieną neatsineščiau kopėčių ir jo neperskaityčiau. Ką gi jūs manote? „NEPLĖŠT!!!!“ - su keturiais šauktukais ir pabrauktas raudonai. Neverta ir kalbėti, kad popierėlis buvo beveik nuplyšęs ir vos tesilaikė.
Dar yra tuo pačiu stiliumi padarytas transparantas, skelbiantis „Valyt kojas!!!!“. Komiškiausia tai, kad jis buvo priklijuotas prie kopėtėlių, vedančių ant stogo. Deja, iki mūsų dienų neišliko.

Tai tiek. Dar galiu paminėti, kad ką tik atsikraustęs į šį butą kažkokiame kampe radau popieriaus lapą su užrašu „SKAMBUTIS NEVIAIKIA, BELST!!!!“, ir labai apsidžiaugiau. Linksmi žmonės buvo tie meno-ant-sienų pradininkai. =]